Paprašyta išvardyti, kur, be studijų Lietuvos karo akademijoje, ji dar dalyvauja, kariūnė Rūta Visockytė pamini ne vieną organizaciją, prisiimtas pareigas keliose studentų atstovybėse ir, žinoma, nepamiršta kitų savo pomėgių, kurių taip pat yra daug. Paklausta, kaip viską ir visur suspėja, Rūta sako, kad daugelis kariūnų dar prieš tapdami arba jau būdami Akademijos auklėtiniais dalyvauja ir yra aktyvūs visiems matomoje veikloje. Kariūnė tvirtina, kad ji, kaip ir visi, rodo iniciatyvą ir taip pirmiausia pasiekia savo užsibrėžtą tikslą.
Žinojo, kad vis tiek studijuos Karo akademijoje
Įstoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją Rūta norėjo dar mokydamasi Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazijoje, bet, kaip pasakoja jau antrus metus čia besimokanti mergina, šis kelias nebuvo tiesus, o per „aplinkkelius“, vedančius ten, kur visada ir norėjo eiti, tapusi Lietuvos kariuomenės karininke.
„Baigusi gimnaziją, galima sakyti, pabūgau ir įstojau į kitą universitetą mokytis turkų kalbos. Atrodė, bus įdomu, tačiau šis pasirinkimas nepatiko. Todėl perlaikiau kai kuriuos mokykloje laikytus egzaminus ir įstojau į kitą, t. y. Edukologijos, universitetą, pasirinkusi tuomet bendrą programą su Karo akademija, – prisimena mergina. – Atrodė, viskas puiku, nes iš dalies tai pateisino mano lūkesčius – atsirado galimybė kartu lankyti ir Akademijoje organizuojamus jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM). Geriau susipažinusi su studijomis Akademijoje ir iš arčiau pamačiusi, kaip jos organizuojamos, po dvejų metų galutinai supratau, kad noriu studijuoti pagal Tarptautinių santykių studijų programą, o kartu baigti karybos mokslus šioje aukštojoje mokykloje. Mano planai nepasikeitė iki šiol.“
Net ir tėvai, pasakoja raseiniškė, prisipažino jau seniai supratę, kad jų dukra vienaip ar kitaip vis tiek atsidurs Karo akademijoje, t. y. į ją įstos: „Šeimoje jie mus visada auklėjo (Rūta turi dvi seseris – aut. p.) duodami pasirinkimo laisvę ir leisdami, pačioms priėmus sprendimus, pamatyti jų rezultatus. Jie stebėjo mane iš šalies, girdėjo, apie ką dažniausiai kalbu, matė, ko aš noriu ir ko siekiu, kuo gyvenu. Tačiau tam žingsniui turėjau pati pribręsti.“
Rado daug „pliusų“
Kariūnė vardija ir daugiau priežasčių, savo plane sudėliotų „pliusų“, dėl kurių pasirinko Akademiją. Ją pažino netiesiogiai ne tik iš giminaičių, tarnaujančių kariuomenėje, apie ją papasakojusių ir kai kuriuos mitus paneigusius.
„Su Lietuvos karo akademija mane supažindino ir draugai, kurie studijavo ir baigė šią aukštąją mokyklą. Priklausau Ateitininkų federacijai, joje susitikdavau ir su Akademijos absolventais. Išgirdusi jų pasakojimus jau pati priimdavau sprendimus.
Dar būdama moksleivė aktyviai sportuodavau, stovyklose vadovaudavau mankštai, todėl fizinis pasirengimas man nekėlė abejonių. Iš kitų žmonių tuomet išgirsdavau: „Tau sektųsi Karo akademijoje.“ Taip atsirado draugų ratas – tarnaujantys Lietuvos kariuomenėje ir jau baigę Akademiją arba joje dar studijuojantys. Galų gale nusprendžiau, kad Karo akademija turi daug „pliusų“.“
Pirmakursė su Akademija susipažino iš naujo
Buvusi studentė Rūta, tapusi kariūne, vėl pasijuto tikra pirmakurse. „Buvo įdomu, nes kaip JKVM klausytoja jau pažinojau nemažai dėstytojų ir instruktorių, auditorijas, kur vykdavo paskaitos. Tačiau po Bazinio kariūno kurso grįžusi į Akademiją, išvydau ją visiškai kitokią – man atrodė, kad aš žinau, kas kur yra, bet to nesu nemačiusi. Dabar galiu sakyti, kad čia būdama jaučiuosi kaip namuose, ir pati sau pripažįstu, kad man ji nesvetima“, – pasakoja kariūnė.
Ji sako, kad susidūrė ir su daugeliu nežinomų dalykų. „Tikrai man nauja Akademijoje buvo griežta dienotvarkė ir disciplina“, – dabar su šypsena prisimena mergina. Universitetinės studijos jai buvo pažįstamos, todėl lengviau galėjo prisitaikyti prie kariūnų gyvenimo taisyklių. – „Studijos kituose universitetuose praplėtė mano, kaip studentės, akiratį – jau suvokiau, kaip mokytis, ką galiu gauti iš dėstytojų, kaip reaguoti į jų sprendimus, kur daugiau rasti informacijos, kaip rengti rašto darbą ir pan. Atėjau į pirmą kursą visiškai rami, nes žinojau, kas vyksta universitetinių studijų metu. Taip, dėl to man buvo lengviau. Neslėpsiu, todėl ir bendrakursiai iš pradžių prašydavo pagalbos, patarimų.“
Tačiau kariūnė iš karto priduria: „Kiekvienas karys turi mokėti prisitaikyti. Skirtumas tarp mūsų jautėsi gal tik pirmą mėnesį, o vėliau visi „įsivažiavome“ į gyvenimą Karo akademijoje. Dabar esame antrakursiai ir kariūno gyvenimą pažįstame vienodai.“
Pratybose visi būna be „kaukės“
Antrakursė kariūnė geriau suvokia ir karinio rengimo Akademijoje sistemą, laisviau jaučiasi per pratybas, kuriose dalyvauja, mokosi, o kartais net pasidžiaugia užaugusi gamtoje: „Esu kilusi iš Tauragės rajono, todėl ir draugai tvirtina, kad turiu labai gerą vidinį kompasą, lengvai orientuojuosi miške, o tai praverčia pratybose.“
„Man patinka posakis: „Tas, kuris yra buvęs tavo batuose, tas tave geriausiai supranta net nepaklausęs“, – sako mergina, pasakodama apie kariūno, kaip kario, mokymąsi. Pratybos jai buvo gana naujas dalykas, leidęs suvokti, kad per jas svarbu, kas yra šalia, kad jose kiekvienas turi būti komandos nariu. – Galima apie tai daug kalbėti, bet turbūt nėra geresnės vietos, kaip šie užsiėmimai ir mokymai, kur gali geriausiai pažinti save ir kitus – esi pavargęs, todėl nebeužsidedi jokios „kaukės“, iš savęs „nebelipdai“ kito žmogaus, tiesiog esi toks, koks esi… Mes turime dirbti ir pavargę, ir nemiegoję, ir suirzę ar alkani – to reikia išmokti.“
Ką reiškia būti komandos nariu
Man buvo nauja, bet taip aš ir save, ir aplinkinius pradėjau geriau pažinti ir priimti. Taip, visų pirma per pratybas mokaisi taktikos ir kitų karinių veiksmų, bet kartu įgyji daug žmogiškojo supratingumo – kas esu aš, koks žmogus yra šalia manęs ir kaip su juo konkrečioje situacijoje turi elgtis. Tada išmoksti užgniaužti savo ambicijas, užsispyrimą, priimti šalia esantį taip pat tokį, koks jis yra, kad pasiektum norimą rezultatą, nes tu veiki kartu su komanda. Supranti – mūšio lauke priešui nebus įdomu, kaip tu jautiesi.“
Komandos nare Rūta būna ne tik per pratybas. Ji buvo išrinkta į mokyklos tarybą, Lietuvos mokinių parlamentą, dabar – Akademijos Kariūnų tarybą, Studentų atstovybę. „Esu Socialinių ir akademinių reikalų komiteto pirmininkė, todėl jeigu matau, kas man nepatinka, atstovaudama kariūnų pozicijai, siūlau, ką ir kaip reikėtų pakeisti, kad būtų sklandesnis studijų procesas. Siekdama gerų rezultatų ir prisiėmiau šias pareigas Studentų atstovybėje“, – drąsiai tvirtina kariūnė.
Atsiskleidžia visuomeninėse organizacijose
Mergina jau minėjo, kad kariūnų gyvenimą pažino būdama tarp ateitininkų, dalyvaudama jų renginiuose ir kitoje organizacinėje veikloje: „Jau šešerius metus priklausau Ateitininkų federacijai, kuri yra daugiau intelektuali ir visuomeniška. Vyresnėse klasėse ji atitiko mano lūkesčius, padėjo tobulėti. Šioje organizacijoje save matau ir dabar, todėl kiek įmanoma stengiuosi suderinti savo tvarkaraštį ir kažką joje padaryti ar padėti studentiškoje veikloje. Taip pat noriu rasti daugiau laiko, kad galėčiau dalyvauti moksleiviams skirtuose renginiuose kaip jų vadovė“, – lūkesčius ir užsibrėžtus tikslus vardija kariūnė.
Rūta yra ir šaulė, davusi dar jaunojo šaulio priesaiką: „Visada domiuosi Lietuvos šaulių sąjungos veikla ir stengiuosi dalyvauti jų renginiuose. Jaučiu, kad tikrai ten noriu būti, o ateityje po studijų dar daugiau dėmesio jai skirti. Man labai svarbu priklausyti šiai organizacijai.“
Visuomet lydi muzika
Dar vienas pomėgis ir, galima sakyti, svarbiausias Rūtai – muzika, kuri ją lydi nuo mokyklos suolo. Raseinių menų mokykloje mergina baigė saksofono specialybę, taip pat mokėsi groti fortepijonu, gitara, giedojo bažnyčios chore – nesustodama vardija raseiniškė. Tačiau daugiausia ir su didžiausiu entuziazmu ji kalba apie dainavimą: „Jis niekada nebuvo mano arkliukas, bet turbūt bažnyčios chore artimiau susipažinau ir tai man labai patiko! Bet kaip solistė nebuvau bandžiusi pasirodyti.“ Todėl mergina nuo pirmo kurso įsiliejo ir į Akademijos kariūnų grupę „Vytis“. Pasirodymai tiek Akademijoje, tiek už jos ribų jai padėjo ištrūkti iš rutinos, atsipalaiduoti ir daug ko išmokti.
Kariūnė, kalbėdama apie savo veiklą įvairiose organizacijose, patvirtina, kad dauguma kariūnų jose dalyvavo ar dar dalyvauja, kai kurioms priklauso. Ir nesvarbu kurioms, svarbiausia, kad yra komandos nariai – tai padeda ir studijuojant, ir gyvenant Karo akademijoje. Tai nėra privaloma, tačiau mergina priduria, kad Akademija skatina dalyvauti ypač visuomeninių organizacijų veikloje, išleidžia į jų renginius: „Kartais būna sunku, nes tenka rinktis, neretai renginiai vyksta per mūsų pratybas, kitų studentų atostogos ne visada sutampa su mūsų atostogomis.
Dabar ir draugai supranta mano statusą, priima jį natūraliai, kai negaliu atvykti į gimtadienį ar kitą susitikimą, nes tuomet dalyvauju pratybose ar kituose užsiėmimuose.“
Žada tobulėti ir baigusi Akademiją
Kariūnė prisipažįsta, kad kartais būna labai sunku, bet noro viską mesti jai niekada nekilo: „Džiaugiuosi, kad vis dar noriu būti ir mokytis Lietuvos karo akademijoje, todėl ir darau viską, kad čia likčiau. Tai motyvuoja žengti toliau ir įveikti sunkumus.“
Rūta supranta, kad jų bus ir vėliau – po studijų, jau einant karininko pareigas. Kalbėdama apie ateities pasirinkimus, ji tikisi, apgynusi socialinių mokslų bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir įgijusi pėstininkų būrio vado kvalifikaciją, tarnybą pradėti inžinerijos arba artilerijos batalione, nes nuo pat pradžių, kai tik įstojo į Akademiją, jai patiko logistika, kuri yra vykdoma Lietuvos kariuomenės paramos vienetuose:
„Tarnaujant tiek inžinerijos, tiek artilerijos daliniuose reikėtų išmokti daug naujų dalykų, kurių neturėjome galimybės išmokti Akademijoje, todėl baigus ją būtų įdomu mokytis toliau, ir tai man patiktų!“
Asmeninio archyvo nuotraukos
Pratybose kiekvienas geriau pažįsta ir save patį, ir šalia esantį
Dabar kariūnės pagrindinis tikslai – sėkmingai baigti studijas Karo akademijoje
Ateitininkai padeda Rūtai tobulėti, mokytis, o kartu ir pačiai būti naudingai jų veikloje
Rūta aktyvi visuomeninėse organizacijose
Didžiausias merginos pomėgis yra dainavimas
no images were found