Sveiki gyvi, mieli bendrapiliečiai. Kalbu iš Bebrų gatvės balkono, kuriame sėkmingai esu užsiskliaudęs ir atsiribojęs nuo visų pavasarinių pasaulio pagundų. Nelyg iš Vakarų fronto raportuoju, kas naujo mano peizaže.
Prasidėjus karantinui po kiemo medžius prastraksėjo voverė: nuo uosio – į beržą, nuo beržo –– į skroblą, po to – į žilvičių krūmus, ir dingo. Prieš keletą dienų reikšmingai praturtėjo ir kiemo garsynas. Iki tol buvo gana skurdi ir grėsminga gatvės partitūra: troleibusų ūksmas, iš tolo artėjantis greitųjų ir policijos automobilių sirenų gausmas, o bendrai – spengianti tyla. Tiesa, vieną vakarą, kažkur nelabai toli, skambino bažnyčios varpai. Bet tikra šventė prasidėjo prieš keletą dienų. Į kiemą pavakariais, saulei pasislėpus už gelžbetonio stiklainio, atskrido įžūli lakštingala, ir lyg eilinį pavasarį, ėmė suokti ir varinėti trėles. Koncertavo gerą pusvalandį, ir staiga užtilo. Matyt, nuskrido į kitą kiemą. Gastroliuoja, tikriausiai, po visą Žvėryną. Ir taip dabar kiekvieną pavakarę.
Kaip debesis užkrito, užgulė kažkokia keista, iracionali, anksčiau niekad nepatirta būsena.
Lyg ir nieko nėra, bet yra, ir tas poveikis labai stiprus. Psichologinis jautrumas per kelias pirmas karantino dienas padidėjo dešimteriopai. Pirmieji užgriuvę klausimai: ar aš pats nesu tą virusą gavęs? Jei ne, kada gausiu? Kada visa tai baigsis ir ar iš viso tai baigsis? Varau tas mintis kuo toliau nuo savo galvos, bet įkyrios mintys todėl ir įkyrios, kad jos taip lengvai neatstoja.
Kuklioje patirtyje tenka ieškoti priešnuodžio, susikurti kažkokias paprastas gyvenimo taisykles, scenarijus, pagal kuriuos gyvendamas sugrįžtum į psichologiškai ir dvasiškai saugesnę teritoriją. Išblokštam iš miesto rutinos žmogui, balkonas būtent tokia vieta ir yra. Ir štai, kodėl.
Atsirado marios kažkokio tuščio laiko. Psichologai pataria pasistengti izoliuotis nuo informacijos pertekliaus, kuris slogutį ir stresą tik gilina. Nėra lengva tai padaryti, nes buvome įpratę gyventi tirštame informacijos sraute. Žmogaus tokia jau yra prigimtis, kad ekstremaliomis sąlygomis informacijos alkis tik padidėja. Išjungus televizorių ir kompiuterį pradeda spengti nejauki tyla.
Pasvarstykime kelis scenarijus, kurie tikrai suveiks ir padės išvengti karantino negatyvių padarinių mūsų psichinei ir dvasinei sveikatai. Atbundanti žemė, ar nesiūlo mums genialaus atsakymo?
Nors didžioji dalis Lietuvos per pastaruosius kelis dešimtmečius susikėlė gyventi į miestus, o kaimas su tūkstantmete agrarine ir sodžiaus tradicija tapo didžia dalimi tik atostogautojų prabanga ir pramoga, vis dėlto gilieji lietuvio žemdirbio kolektyvinės sąmonės archetipai niekur nedingo. Kas įspausta į pasąmonę ir sąmonę per tūkstantmečius, negali išsitrinti per 30 metų, kitaip tariant, per vieną kartą. Poetas Marcelius Martinaitis savo kartą yra įvardijęs sparnuotu apibendrinimu: „Esame trečia karta nuo žagrės“.
Dabartinė jaunoji generacija – turbūt ketvirta ar penkta. Nežiūrint to, gilioji kolektyvinė sąmonė yra išsaugojusi sakralų santykį su žeme, empatiją bei jautrumą augalams ir gyvūnams. Pats save matau kaip miesto kaimietį ar kaimo miestietį, kokių yra begalės. Ir mane užvaldė mintis imtis daržininkystės savo tvirtovėje – balkone. Pasilaksčiau po sodinininkų portalus, kuriuose gausybė scenarijų ir pasiūlymų. Tinkamiausia mano sąlygomis pasirodė idėja įsirengti balkone miniatiūrinį kvadratinio metro darželį. Apsisprendžiau. Auginsiu žoles ir daržoves. Užsiėmimo tikrai turėsiu. Reikės susikalti gardelį ar gauti gana didelę kvadratinio metro dėžę, susiveikti dirvožemio ir sėklų.
Anot sodininkų patarimų, mano balkono darželyje turėtų puikiausiai tilpti ir draugiškai sugyventi štai tokia daržovių kompanija: vienas vynuoginio pomidoro daigas, į draugus – pipiras arba baklažanas; keturi krūminiai pomidorai, kelios salotų gūžės; devyni svogūnai, eilutė krapų, ir dar 16 ridikėlių. Ales. Pirmyn į malonių darbų ir stebėjimų verpetą. Nėra ramesnio ir nuotaiką keliančio užsiėmimo, kaip stebėti gyvybės budimą iš sėklos. Sėkla išbrinksta, daigas prakala kevalą, ir prasideda visą vasarą truksiantys mano balkono darželio nuotykiai.
Beje, atkreipkime dėmesį – mūsų Šventasis Raštas tiesiog priaustas sodo ir sodininko metaforų bei palyginimų. Tokiu ypatingu metu kaip šis jų prasmės ima skleistis visu metafiziniu grožiu.
Per šventas Velykas mano ekologiškame mini sode turėtų pasirodyti pirmoji gležna žaluma. Nenukabinkime nosių. Gyvenimas tęsiasi.
