Žmonės, stop.
Pastarosiomis dienomis visi klausimai, kurių sulaukiame, yra „ką daryti kilus karui?“ ir matome, kad reikalingas kariškas patarimas. Taigi, 4 pastraipos atsakant į šiomis dienomis dažniausiai mums užduodamus klausimus:
Pirma, vadovaukimės faktais. „Totalinis kolapsas“, pasaulinis karas, visuotinis ekonomikos žlugimas, karas čia, dabar ir visur – mūsų pačių susikurti įsitikinimai ir prielaidos. Kažkas pasitvirtins, kažkas ne – ateities atspėti nė vienas nemokame. Tikras faktas – Rusijos Federacija padidino savo karinį kontingentą prie Ukrainos sienos. Tuo tiesioginė grėsmė šiai dienai ir baigiasi. Tačiau taip, tai iš esmės keičia ir išbalansuoja saugumo situaciją regione.
Antra, ko tikrai nerekomenduojame: blogiausia, ką galima daryti – susikurti savo galvose menamą tikrovę („vyksta karas“) ir tuomet gąsdinti savo draugus ir pagyvenusius tėvus, o dar blogiau – pirkti grikius, grynintis pinigus ir taip toliau. Tai – sprendimai, padiktuoti ne faktų, o prielaidų ir ant šito grėblio jau esame užlipę – šiandien daug kam iš mūsų reiktų iš pradžių suvalgyti grikius, kurių prisipirkome 2020-ųjų pavasarį (pandemijos pradžioje) o tik tada pirkti naujus. Tiesa, neabejojame, kad tikriausiai kažkas galbūt net svajoja, ne tik svajoja, bet ir kryptingai dirba, kad tiek Ukrainos, tiek Vakarų šalių gyventojų netikri įsitikinimai pradėtų vadovauti realiai priimamiems sprendimams ir pasirinkimams. Nepadėkime jiems.
Trečia, ką rekomenduojame: geriausia, ką galima daryti – ogi dirbti savo įprastą darbą ir daryti jį kuo geriau. Mokytojai, televizorių meistrai, IT specialistai, vairuotojai, baristos, picų kepėjai, gydytojai, profesoriai, autoservisų meistrai ir visi kiti – esame bendros valstybės dalis, kiekvieno iš mūsų įnašas į bendrą gerovę yra svarbus ir vertingas, o veikianti valstybė yra labai sunkiai pažeidžiama. Tiesą sakant, tai būtų pats geriausias sprendimas ir tiesioginio pavojaus atveju – stebėti situaciją, bet dirbti savo darbą, nes kai žinai, ką darai, esi nenugalimas.
Ketvirta – apie mus pačius: daug kam dar buvo įdomu, ar Lietuvos kariuomenė pasirengusi karui. Dabar nebesigilinant į aukščiau išdėstytus dalykus apie perdėtą pavojaus realumą, gerbiamieji – nuo 1990 m. lapkričio 23 dienos kiekvieną dieną nuo 8 ryto iki 17 valandos vakaro (taip pat ir paromis, savaitėmis, kartais mėnesiais) mokėmės ir po šiai dienai mokomės kovoti, gintis, atlikti taktinius žygius, pasalas, reidus, stabdymo veiksmus ir visas kitas karines operacijas, kėlėme save iki NATO standartų ir beveik prieš 20 metų tapome šio Aljanso nariais, dar iki tol pradėjome važinėti į tarptautines operacijas, kuriose beveik dvidešimtmetį tobulinome valstybės gynybai reikalingus įgūdžius, turime „high-end’inę“ ginkluotę, techniką ir įrangą (dalinsimės ja ir su ukrainiečiais, jei prireiks), o svarbiausia, turime vakarietiškai parengtus karius, kurie galvą naudoja galvojimui, o ne plytų daužymui parodomosiose programose (nors plytų daužymas iš pažiūros atrodo grėsmingiau, bet šiaip šis įgūdis nepavojingas jokiam priešui). Naudodamiesi savo patirtimi ir galva operuojame visa ginkluote ir technika, kurią turime, tai žinokite, taip, mes esame pasirengę geriausiai, kaip šiai dienai galime ir niekada per Nepriklausomybės laikotarpį kitaip ir nebuvo.
Naudokimės galvomis galvojimui, ne plytų laužymui. Kai reikia, mokame.
P.S. Tiems, kas vis tiek būtinai nori pasiskaityti apie konfliktus ir ekstremalias situacijas, dar prieš kelerius metus išleidome eilę leidinių su prierašu „Ką daryti“. Visi jie metų metus kaba internete, nuoroda čia: http://kam.lt/lt/katurimezinoti.html