Prieš 29 metus visai Lietuvai pakilus į kovą už savo laisvę, už savo gyvenimą nepriklausomoje šalyje, Sovietų Sąjunga ėmėsi agresijos. Skaudūs mūsų istorijos momentai, įvykę Lietuvoje 1991 m. sausio 13-ąją, buvo prisiminti Lenkelių kaimo bendruomenėje sekmadienį, sausio 12 dieną. Istorinį įvykių kontekstą, laisvės gynėjų auką ir visą tautą vienijusį laisvės siekį susirinkusiems į minėjimą Lenkelių bei aplinkinių kaimų gyventojams priminė bendruomenės pirmininkė SkaidrutėŽuvelaitienė. Eiles apie Lietuvą skaitė mokytoja Irena Bulotienė. Žvakelių liepsnelėmis, tylos minute, rimtimi ir susikaupimu buvo pagerbtas 14 žuvusių didvyrių atminimas.
Neslėpdami susijaudinimo minėjimo dalyviai išklausė šviesios atminties poeto Justino Marcinkevičiaus pasakytą kalbą Katedros aikštėje Vilniuje, atsisveikinant su žuvusiaisiais 1991 m. sausio 16 d.: „ Savo rankomis jie laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o SAVO žemę, jų akys buvo pakeltos į SAVO dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami: Lie-tu-va! Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusių didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė“.
Pučiant žvarbiam vėjui visi dideli ir maži minėjimo dalyviai, spausdami rankose Lietuvos vėliavos spalvomis šviečiančią juostą, žvelgė į liepsnojantį Atminimo laužą, dainavo liaudies dainas. Vėliau prie karštos arbatos puodelio ne vienas susimąstė, diskutavo apie šios dienos suteiktas laisvės galimybes Lietuvai, sau, savo vaikams ir anūkams. Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, vis dažniau suprantama ne kaip gedulo, o kaip pergalės diena. Ką ji reiškia kiekvienam iš mūsų? Gal tai, kad tai buvo naujos Lietuvos pradžia, kurią kasdien kuriamepatys.
Jolanta Gudeikytė, Lenkelių kaimo bendruomenės narė
no images were found