Mes, lietuviai, dažnai linkę nuvertinti savo šalies gėrybes, nors pirmaujame interneto srityje, esame vieni didžiausių manekenų gamintojų pasaulyje, taip pat – vieni autoritetingiausių lazerių kūrėjų, o mūsiškes krabų lazdeles naudoja net garsiausi Japonijos šefai.
Dar mes turime hipodromą, vienintelį Baltijos šalyse pritaikytą lygiosioms žirgų lenktynėms. Jau liepos 18 dieną visai šalia Raseinių miesto įsikūrusiame hipodrome, tokios lenktynės ir įvyks. Žiūrovai bus kviečiami pasimėgauti karalių sportu iš arti ir savo akimis išvysti, kaip atrodo populiariausia bei greičiausia jojimo sporto rūšis, kur žirgai su žokėjais turi burtų nustatyta tvarka išsirikiuoti starto vartuose, o startavę – aplenkti varžovus ir finišuoti pirmieji.
Pasidarė įdomu, kiek žinomų Lietuvos žmonių yra prisilietę prie jojimo sporto – todėl artėjant lenktynėms nutarėme juos pakalbinti.
„Aklas ponis buvo mano jojimo pradžia“, – juokiasi žurnalistas bei keliautojas Orijus Gasanovas, prisimindamas savo pirmąją jojimo patirtį pradinėse klasėse. Vyras sako, kad nors labai bijojo, vis dėlto, vaikiški įspūdžiai buvo neišdildomi. Viena įspūdingiausių žurnalisto patirčių su žirgais įvyko viename iš Kolumbijos nacionalinių parkų: „Į priekį savo maršrutą mes ėjome pėsti, buvo labai karšta, apie keturiasdešimt laipsnių, ir aš ten dusau, miriau, alpau. Tada kaip miražą tolumoje pamačiau po palmėmis pririštus žirgus. Pamaniau, kokia laimė būtų joti jais atgal.“ Žurnalistas sako už dešimtį eurų išsinuomojęs žirgą ir padaręs kaip širdis geidė. „Jojimas buvo įsimintinas – žirgas didžiulis, o viena iš maršruto dalių buvo siauri ir statūs keliai kalnuose.“ Orijus sako, kad žirgas buvo sumanus ir pats prilėtindavo bei pasisukdavo kampu leidžiantis, vis dėlto, paprasta nebuvo: „Maniau, kad versiuosi, numirsiu, daug kratėmės – buvo tikrai ekstremalu“, – dalinosi vyras, – „Kolegės krūtinė taip kratėsi, kad buvo žemė-dangus, o aš iš juoko dusau.“ Kita nepamirštama patirtis su žirgais Orijui pasitaikė Kuboje: „Jaučiausi lyg atsidūręs vesterno filme – raudonžemis, visur aplinkui auga daug tabako, matosi senoviški kubietiški namukai – labai įspūdinga.“ Žurnalistas prisimena ruošdamas „Emigrantų“ laidą susipažinęs su šveicarų pomėgiu žirgams: „Ten beveik kiekvienas mokyklinio amžiaus vaikas lanko jojimo pamokas, turtingos šeimos mėgsta nusipirkti žirgą ir jį kažkas turi prižiūrėti. Tokie žmonės dažnai samdosi lietuvius, kurie dirba žirgynuose, kad pasirūpintų jų augintiniais ir kasdien su jais užsiimtų, treniruotų.“ Orijus Gasanovas sako svajojantis pamatyti profesionalias žirgų lenktynes ir britų aristokratų šventes su žirgais.
Rašytoja ir „Užkalnio“ žurnalo redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė sako jojimu užsikrėtusi ankstyvoje paauglystėje: „Tėvai mane nuvežė į jojimo stovyklą Kurtuvėnuose, kur savaitę mokėmės joti. Stovyklą vainikuodavo varžybos, kurias dvejus metus iš eilės aš ir laimėjau – nuo pat pradžių nejaučiau nė menkiausios baimės, man niekada nei vienas gyvūnas baimės nekėlė. Vėliau tėvai retkarčiais nuveždavo į žirgyną pasimokyti.“ Moteris prisipažįsta, kad išvažiavusi studijuoti jojimą apleido: „Nė pati nežinau kodėl nustojau. Tačiau pomėgis atgijo mano pusseserei jos gimtadienio proga mane pakvietus pajodinėti į „Naujadvario žirgus“ šalia Trakų. Išsiruošėme į žygį po miškus – taip patiko, kad ten užsilikau iki šiol.“ Fausta pasakoja šį pavasarį pradėjusi mokytis sistemingai, ne tik pajodinėjanti laisvalaikiu: „Karantinas atvedė į depresinę būklę ir nieko keisto, kad norint iš jos išeiti, panorau įvesti kuo mažiau namų režimo ir kuo daugiau aktyvumo. Pradėjau mokytis italų kalbos, taip pat jojimo. Atrodo, kad visko mokausi iš naujo – daug ką atsimenu, žinau, kaip reikia, bet kūnas neklauso. Galva sau, kūnas sau, kojos sau. Juk žinau, kad kojos neturi tabaluotis. Bet neišeina“, – juokėsi Fausta. Paklausta, ar jojant teko patirti traumų, moteris nusijuokė ne kartą kritusi nuo arklio: „Kristi nėra baisu. Žirgas iš savo pusės padaro viską, kad žmogaus nesutryptų ir neužgautų. Buvo arklys ir ant kojos užmynęs. Nelabai smagu, jis, vis dėlto, toks šiek tiek didesnis padaras. Bet didesnių traumų kol kas išvengiau.“ Žinoma moteris pasakojo, kad jojimas jai – tai tarsi susiliejimas su gamta: „Nors man patinka mokytis aikštelėje, mano silpnybė – žygiai po miškus. Šuoliuoji ir tas vienis su žirgu yra kažkas nepakartojamo. Perjoji pelkes, kur žirgai užsimano pasiturkšti, pasijauti tarsi džiunglėse. Esu labai laiminga, kad galiu tai patirti.“
„Pirmą mano jojimą suorganizavo vyras Povilas. Žinojo, kad bijau, bet noriu, kad nusivežė į Petešos žirgyną, kuriame ruošiami kaskadiniai žirgai. Juos kino studijos samdo mūšio scenoms, jie nebijo staigių garsų, yra įpratę būti valdomi neprityrusių jojikų.“, – sako radijo bei televizijos laidų vedėja, kūrybininkė Rimantė Kulvinskytė. Moteris dalinosi, kad jausmas buvo nuostabus: „Smagiausia, kad žirgas, vos pajutęs, kad krentu į kažkurią pusę, iškart pristabdydavo tempą – lyg saugodamas mane. Negalėjau patikėti, kad sėdžiu ant tokios jėgos, ant tokios širdies. Kažkaip ir tauru, ir smagu, ir nejauku – ir pavojų scenarijai galvoj sukos, ir moraliniai reikalai, tokie kaip „jam būtų daug smagiau manęs dabar nenešti“. Ta žirgo jėga iš tikrųjų užburia, sėdėjimas aukštai, visiškas susiliejimas su gamta, bet, kita vertus, supranti, kad gyvūno minčių neskaitysi ir neprognozuosi kaip, tarkim, automobilio – tas gyvas, adrenalino kupinas procesas, ta laisvė yra be galo žavūs. Ir baisūs.“ Moteris sako, kad jojimą mielai išbandytų ir dar kartą, nes pasitikėjimo jausmas tarp žmogaus ir tokio įspūdingo gyvūno ją užburia. „Be to, tai naudingas įgūdis, jei kartais reiktų miškais bėgti nuo kažko“, – juokiasi Rimantė. Ne tik ją, bet ir jos dukrą žavi žirgai: „Luna svajoja apie jojimą, joja bet kur, kur pamato nuomojamą arkliuką ar ponį. Laukiam, kol šiek tiek paaugs – kadangi užsiimti šiuo sportu, žinau, yra nemenkas fizinis krūvis“, – dalinosi moteris.
Mitybos specialistė Vaida Kurpienė pirmą kartą ant arklio užsėdusi sako dar vaikystėje: „Turiu labai ryškų atsiminimą, kaip svečiuojantis pas močiutę man leido pasėdėti ant arklio, įkinkyto į vežimą. Visi nuėjo toliau, o aš likau sėdėti – ir jis pradėjo eiti! Labai išsigandau”, – juokiasi moteris ir priduria, kad viskas baigėsi gerai. Vėliau Vaidai teko apeiti ratą Anykščių muziejuje, o paragintai intensyviai žirgų sportu užsiimančios pusseserės – truputį pajoti ir manieže. Moteris prisimena, kad ypač daug gerų emocijų jai sukėlė jojimas gamtoje: „Draugė pakvietė pajodinėti po miškus. Pirmą kartą už pavadžio vedė trenerė, o antrą kartą jau vadeliojau pati. Taip patiko, kad norisi pakartoti dar.“ Mitybos specialistė sako planuojanti su dukra tuo užsiimti dažniau: „Nors mano dukrai dabar vienuolika metų, už mane ji yra jodinėjusi kiek daugiau. Dabar dukra kaip tik važiuos į jojimo stovyklą“, – dalinosi ji ir pridūrė, kad per atostogas pati ant žirgo sėsti planuoja ne kartą ir ne du.
„Žirgus aš mačiau nuo pat vaikystės“, – sako dainininkė Giedrė Kilčiauskienė, atskleisdama, kad jos močiutė dar iki šiol yra dailiojo jojimo trenerė. Vis dėlto, jai ant arklio Giedrės užsodinti nepavyko: „Žirgai man – ne šios planetos gyventojai ir geriausiu atveju aš galiu paglostyti jų minkštą nosį per ištiestos rankos atstumą. Tiesa, paauglystėje vieną vasarą bandžiau imituoti jojimą – bet tuo metu močiutė turėjo itin ramų arklį. Tai va tokių lepšių aš nebijau“, – juokėsi moteris. Pasirodo, Giedrei Kilčiauskienei scenos aukštis daug priimtinesnis ir stabilesnis nei arklio nugara, tačiau močiutės pėdomis nusekė dainininkės dukra: „Ji sėkmingai tęsia šeimos sportinę liniją. Nuo pirmos iki ketvirtos klasės dar bandžiau dukrą pakankinti prie pianino, tačiau aistra jojimo sportui nugalėjo.“ Moteris sako, kad bendrąją dedamąją muzikantai ir raiteliai vistik turi: „Manau, kad aistra, talentas, pašaukimas ir meilė būtini tiek muzikai, tiek žirginiam sportui. Gali būti atkaklaus charakterio raitelis ar muzikantas, tačiau neturėdamas šių sudedamųjų dalių ar nejausdamas meilės, tiesiog atliksi elementus ir magijos nebus.“
Raseinių hipodromo informacija