Kelių istorija ir plėtra iki XX a. pradžios

Savo veiklos metines VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ skaičiuoja nuo 1918 metų gruodžio 6 dienos, kuomet buvo įkurta Plentų, vandens kelių ir uostų valdyba. Tačiau pirmieji keliai šalyje prasideda tuo pačiu seniausiu, pirmiausia keliu su kieta kelio danga išgrįsti jau maždaug III − V a. Lietuva per savo istoriją turi daugybę iššūkių, o tai atsiliepė ir šalies keliams. Pavyzdžiui, po Pirmojo pasaulinio karo buvo skirta daug lėšų tinklo plėtrai, po to, kai dar vienas karas, okupacija. Taigi, gruodžio mėn. Minint jau 102-ųjų Kelių direkcijos metines, kviečiame paskaityti apie pirmuosius kelius iš šalies ir jų plėtrą. Šioje, pirmojoje straipsnio dalyje, aptarsime Lietuvos kelių raidą nuo seniausių laikų iki Tarpukario.

Pirmieji keliai šalies teritorijoje

Lietuvos kelių ištakos formavosi per ilgą istorinį laikotarpį. Seniausias Lietuvos kelias su kietąja danga rastas Kernavės piliakalnio papėdėje, „Pajautos slėnyje“ – tai vadinamoji medgrinda. Ji įrengta maždaug III − V a. Tačiau jau net prieš tūkstantį metų, antrojo tūkstantmečio pradžioje, senovės Lietuvos gyventojams, turintiems kelių tinklą, kuris buvo įvairiausias džiunglių pilis, vedė per upes, ežeras ar neišbrendamas pelkes.

XIII a. susikūrusioje Lietuvos valstybėje buvo gana daug sausumos kelių, juos sistemingai tirino ir išsamiai aprašė Kryžiuočių ordino karo žvalgai. XIV a. Lietuvos vakarinėje dalyje buvo apie šimtą įvairiausiomis kryptimis einančių sausumos kelių. Vėlesniais laikais didelę teritoriją turėjusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje esančioje formoje tarptautinės reikšmės sausumos kelių tinklas, kuris buvo karo, prekybos, tarptautinio susisiekimo, o vėliau ir pašto reikšmės. 

XIV – XVI a. valdovas dar valdė keliaudamas, ty apvažiuodamas įvairiose šalies vietose buvusius dvarus ir dešimt susirinkęs jam priklausiusių mokesčių dalį, tada svarbiausius kelius vadavęs valdovų vardais, panašiais Vytauto keliais, karališkasis arba didysis kelias. Keliai buvo svarbiausi ne tik valstybės valdymui, bet ir žemėvaldai – daugiausiai bajorų turėdavo žemių, kurie buvo sijonų vietoje – jas reikėjo, kai pervežtų ir parduotų derlių, tada reikalingi bajorai ir patys ryšiai su keliais.

XVII a. stengiasi gerinti kelių kokybę, statyti tiltai, o valstybės pareigūnų atliktus apžiūras, tačiau šiuo metu, vykstant nuolatiniams karamams, kokybiškai kelių prižiūrėti nepavyko. Tik vėliau, vystantis prekybai, atsirado suvokimas, kad prekes reikia nuvežti kaip galima būtų žinoti, o XVIII a. Abiejų Tautų Respublikoje atsirado ir kelio ženklai – specialūs stulpai, kurie buvo piešiami ar iškapojami herbai, rašomos mylios, kiek jau nuvažiuota ir kiek liko.

Prekyba paspartino kelių plėtrą

XIX a. Lietuvos vietoje buvo intensyvūs ryšių keliai, kuriems reikėjo įgyvendinti Rusijos imperijos strateginius ir ekonominius interesus. Tuo metu Lietuvos valstybėje keliai sudarė jau 572 kilometrus. Pagal 1833 metų įstatymą keliai buvo skirstomi taip: valstybiniai arba pagrindiniai, keliai is gubernijos i guberniją; tolimo susisiekimo keliai; pašto keliai iš gubernijos į guberniją; rajonų prekybiniai ir pašto keliai; kaimo ir lauko takeliai. Vėliau pirmųjų dviejų kategorijų kelius buvo nuspręsta paversti plentais. Lietuvoje valstybiniu keliu buvo pripažintas kelias Sankt Peterburgas − Kaunas. Tolimojo susisiekimo keliais laikomi keliai iš Rygos į Tauragę bei Tauragę − Vilnius − Gardinas − Balstogė. 

1836−1855 metais vyko tranzitinių plentų įrengimo darbai. Šie keliai sujungia svarbiausius punktus Centrinėje, Šiaurės vakarų, Vakarų bei Pietvakarių gubernijose. Šis ir 1836–1858 metais nutiestas plentas Sankt Peterburgas − Karaliaučius, jungiantis Rygą, Joniškį, Šiaulius, Tauragę, tapo svarbiausiu meto keliais, einančiais per Lietuvos teritoriją, ir reikėjo reikšmingą krašto ūkį.

Tačiau tuo metu, kai kitoje šalyje yra buvę, buvo prastos būklės, jie buvo tiesiai tiesiog ant žemės paviršiaus. Taip pat labai trūko tiltų, per upes paprastai keldavo keltai. Tokie keltai veikė ties Kaunu ir Jurbarku kelti per Nemuną, taip pat per Nerį Kaune, Nemenčinėje, Verkiuose, Jonavoje. 

1880 m. kelių priežiūrą bei ryšį iš apskričių savivaldybių perėmė Klaipėdoje įsteigta provincijos plentų valdyba. Svarbiausi prekybos keliai buvo tarp Vilniaus ir Kauno bei iš šių didmiesčių nusidriekę ruožai įvairiomis kryptimis – į Rygą, Liepoją, Klaipėdą, Biržą, Daugpilį, Merkinę, Polocką. XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoje jau buvo susiformavęs gana tankus kaimo kelių tinklas. 

Intensyvėjant krovinių gabenimui reikėjo ir geresnių plentų priežiūros, todėl kelių remontui buvo skirtos didelės sumos. „Nutiesus ir geležinkelius“, visų pirma intensyviai krovinių apyvarta ir todėl XIX a. pabaigos imtasi itin intensyvūs plėsti sausumos kelius, ir XX a. pradžioje lietuviškose gubernijose jau buvo 42 494 kilometrų sausumos keliai, kurie didžiausią dalį sudarė paprasti gruntiniai keliai.

Antrojoje straipsnio dalyje aptarsime kelių būklę nuo Pirmojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo.

Informacija apie tai, kokia knyga  Žvilgsnis į Lietuvos kelių istoriją  . Knygos sudarytojai: dr. Gražvydas Mykolas Paliulis ir Donaldas Andziulis.