Mes gyvename labai ramioje pasaulio vietoje – mūsų gyvenimo netrikdo nei žemės drebėjimai, nei sukilimai, nei karai… Tuos baisumus pažįstame tik iš TV žinių ar filmų, iš istorijos vadovėlių ar knygų. Sugriauti miestai, žmonės, netekę namų ar artimųjų, žuvę suaugusieji ar vaikai mums yra tik statistika. Tačiau kaip gyvena karo pabėgėliai, kurių atvykimas taip gąsdina Europą? Jau praėjo aštuoneri metai, o karas Sirijoje tebesitęsia, žmonės, palikę savo namus, vis dar negali į juos sugrįžti.
Girkalnio pagrindinė mokykla jau keturiolika mėnesių dalyvauja Erasmus+ programos KA347 projekte „Let’s talk about Syria“ („Kalbėkime apie Siriją“). Nuo projekto pradžios mokiniai jungėsi į įvairias veikas: žiūrėjo ir aptarinėjo dokumentinius ir trumpametražius filmus, vyko į Rumuniją, Brašovo miestą, kur kartu su partneriais iš Turkijos bei Rumunijos mokėsi tolerancijos, klausė emigrantų pasakojimų. Lietuvoje, Girkalnyje, taip pat viešėjo šio projekto dalyviai: mokėsi pažinti save, priimti sprendimus ir suprasti kitaip mąstančius, pasitikėti kitais ir būti atsakingais už draugus. Raseinių Martyno Martinaičio viešojoje bibliotekoje veikė Sirijos karo pabėgėlių vaikų piešinių paroda, kuri atskleidė jų išgyvenimus ir patirtį.
Spalio 19 d. aštuoni Girkalnio pagrindinės mokyklos mokiniai, istorijos mokytojas Stanislavas Feiza ir projekto koordinatorė, anglų kalbos mokytoja Loreta Vaičiulienė, išvyko į Turkijos Hatay provinciją dalyvauti baigiamajame projekto susitikime.
Projekto veiklas vykdėme Iskenderuno Imam Hatip religinėje mergaičių mokykloje. Čia mokosi net 600 mokinių, iš kurių 250 yra atvykusios iš Sirijos. Mokinės, mokančios turkų kalbą, mokosi bendrose klasėse visų mokomųjų dalykų, tačiau yra dvi klasės mokinių, kurie šiais mokslo metais mokosi tik turkų kalbos. Dauguma šių klasių merginų Turkijoje gyvena 3-4 metus, čia sutikome ir septyniolikmetę, kuri mokyklą lanko pirmą kartą savo gyvenime. Į mūsų darbo grupę projekto koordinatorius Hanefi Zobar pakvietė keturias mergaites, atvykusias iš Sirijos: Sham, Hatice, Lubana ir Hanin. Šios mergaitės papasakojo savo skaudžias, visus pravirkdžiusias istorijas apie tai, kaip persikėlė gyventi į Turkiją, apie žuvusius draugus ir brolius. Jos gimė ir augo skirtinguose Sirijos miestuose – Idlibe, Homse, Alepe. Pilietinis karas gimtojoje šalyje privertė jų šeimas išvykti ir jos susitiko Iskenderune. Didžiausia jų svajonė- kad karas Sirijoje pasibaigtų ir jos vėl galėtų sugrįžti į save gimtuosius miestus…
Iskenderune apsilankėme Raudonojo Pusmėnulio jaunimo edukaciniame centre ir sužinojome, kaip karo pabėgėliai sirai yra integruojami į Turkijos švietimo sistemą, kokia jiems suteikiama pagalba. Šiame centre dirba tik 12 žmonių, o centrą lanko 900 įvairaus amžiaus vaikų- ne tik sirų, bet ir turkų, kurdų, afganų. Čia jiems teikiama psichologinė pagalba, jie yra mokomi nugalėti pyktį, įveikti nepasitikėjimą, mokomi turkų kalbos, naudotis kompiuterinėmis technologijomis. Darbuotojai šiame centre kalba turkų, kurdų, arabų bei anglų kalbomis.
Mus, projekto dalyvius, priėmė Iskenderuno apskrities valdytojas İskender Yönden, Iskenderuno miesto meras Fatih Tosyalı ir švietimo direktorato direktorius Kemal Koseoglu bei jo pavaduotojai. Oficialių susitikimų metu mums buvo suteikta daug informacijos apie pabėgėlių socialinę, ekonominę bei teisinę situaciją, pateikta statistika apie esantį pabėgėlių iš Sirijos ir kitų šalių skaičių Turkijoje, mokinių iš Sirijos integravimo į mokyklas situaciją.
Projekto dalyviai daug svarstė ir diskutavo apie migrantų teises, kas yra savanorystė, kuo ir kaip galėtų prisidėti integruojant pabėgėlius į visuomenės gyvenimą, kaip jie patys elgtųsi, jei į mūsų kraštą atvyktų kitataučių, kitos religijos žmonių, netekusių savų namų. Mūsų mokinių bendra išvada- „jie yra tokie patys, kaip ir mes“– suteikia viltį, kad mažas empatijos grūdas jau pasėtas jų širdyse. Kartu praleistos dienos ir vakarai, kai buvo diskutuota, dirbta, keliauta į įspūdingąją Kapadokiją, juokauta, šokta, dainuota, verkta – tos dienos ir vakarai augino mūsų mokinius pasaulio piliečiais, kuriems nesvetima tolerancija, empatija, atsakomybė už mus visus.
Projektą finansavo Europos Komisija. Ši informacija atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl Komisija nėra atsakinga už bet kokį pateikiamos informacijos naudojimą.
Loreta Vaičiulienė, projekto koordinatorė Girkalnio pagrindinėje mokykloje, anglų kalbos mokytoja
