Ar žinote, kad Lietuvoje moksleivių per metus nusižudo tiek, kiek yra vienoje gimnazijos klasėje?
Rugsėjo 10 d. minime Pasaulinę savižudybių prevencijos dieną. Raseinių Atvira jaunimo erdvė (toliau AJE) šią dieną įprasmino diskusija su jaunimu apie savižudybes, vyko dokumentinio filmo peržiūra, nelinksmi pokalbiai apie depresiją, ja sergančius žmones, kalbančius apie savižudybes, nusižudžiusius ar bandančius nusižudyti. Pirmas žingsnis – tai kalbėti apie tai garsiai, nebijoti ištarti žodžio „savižudybė“.
Savižudybė – sukrečiantis ir dažnai sunkiai suprantamas įvykis. Nusižudžius žmogui pirmiausia natūraliai kyla klausimas – „kodėl“? O žinojimas, jog žmogus iš prigimties linkęs išlikti gyvu, neleidžia suprasti, kas nutinka, kad jis nusižudė.
Nors klausimas „kodėl“ yra labiausiai kankinantis artimuosius, į jį vieningo atsakymo nėra. Vienareikšmiškai galima pasakyti tik tai, jog visos prie savižudybės privedusios priežastys sukelia žmogui nebepakeliamą psichologinį skausmą. Įsivaizduok žmogų, kuris pilnas neapykantos, baimės, įskaudintas, liūdnas ir pasimetęs. Jo jausmai tiesiog nebetelpa, viduje viskas kunkuliuoja, verda… Šis žmogus taip gyvena ilgą laiką, bando su tuo susitvarkyti, bet galiausiai jam ima atrodyti, jog niekas nuo jo nepriklauso, jis ima jaustis beviltiškai. Su daugeliu sunkumų bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelė išeitis, o kartais užtenka vieno mažyčio įvykio, kuris perpildo taurę, ir žmogus nusižudo.
Nors dažnai kalbant apie nusižudžiusįjį priežastimi laikomas paskutinis skausmingas įvykis (neišlaikytas egzaminas, darbo netekimas, pyktis su antrąja puse ir pan.), iš tiesų negalima pasakyti, jog žmogus nusižudė, nes jį paliko mergina, ar dėl to, kad jis neteko darbo. Vienos priežasties privedusios prie tokio poelgio dažniausiai nebūna. Savižudybė yra procesas – prie jos einama palaipsniui, vienam po kito sekant skausmingiems išgyvenimams, kai pasiekiama riba, jog žmogus nebegali ištverti to, ką jaučia. Tuomet vienintelis dalykas, apie ką žmogus galvoja – kaip nebejausti, o vienintelis matomas būdas – savižudybė.
Keletas faktų apie savižudybę:
1. Jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi.
2. Atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.
3. Tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.
4. Jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti.
5. Dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti.
6. Net ir juodžiausia neviltis nesitęsia amžinai.
Raseinių AJE jaunimo atvira nuomonė savižudybių tema:
Mantas, 17 m. „Mano požiūris į savižudybes neigiamas. Manau, kad tokiems žmonėms gali padėti tik psichologai. Savo aplinkoje nepažįstu, jei pažinočiau bandyčiau kalbėtis pakeist jų nuomonę. Ir manau, kad tai dėmesio reikalavimas“.
Ignas, 16 m. „Kam reikia žudytis? Koks tikslas? Beprasmiška. Aplinkoje neturiu. Nebendraučiau šiaip. Tik jei draugas bandyčiau kalbėtis su juo, su jo tėvais.“
Neda, 14 m. „Savižudybė – kvailas dalykas. Pažįstu savo aplinkoj, atskaitau moralą, visaip parodau, kad nepritariu. Jeigu man kyla problemų aš susitvarkau su savo emocijom, o žmogus, kuris patyręs didžiulį skausmą negali susitvarkyti, tada reikia psichologo pagalbos ir žmogaus, kuriam galėtum nuolat išsipasakoti.“
Aivaras, 14 m. „Savižudybės – blogas dalykas. Jei mano aplinkoje kažkas pradėtų apie tai kalbėti, sakyčiau, kad nenusišnekėtų, nepadėtų jam tas, bet tiesiog nepritariu. Nepažįstu nei vieno bandžiusio nusižudyti.“
Arnas, 14 m. „Baisus dalykas. Pažįstu žmogų, kuris save žaloja, manau, kad tik beprotis gali taip elgtis. Ne man tokie dalykai. Nesuprantu to. Jei artimas žmogus taip elgtųsi bandyčiau įtikinti, kad nereikia ir kreipčiausi į policiją.“
Edgaras, 15 m. „Jeigu kvaili yra, tegul žudosi. Jeigu pažinočiau, bandyčiau pats kalbėtis ir kreipčiaus pagalbos į to žmogaus tėvus.“
Egidijus, 16 m. „Debilai tie, kur žaloja save, žudos. Pažįstu, esu sakęs tam žmogui, kad tai kvaila, kad nuo to geriau nebus. Manau, kad tokiam žmogui paprasčiausiai trūksta dėmesio.“
Karolis, 16 m. „Savižudybė – baisu. Pažinojau žmogų, kuris nusižudė. Buvo negera, baisu, liūdna. Jo visos problemos niekur nedingo, buvo užkrautos kitiems. Buvo galima padėti, visada yra išeitis. Reikėjo jam pasikalbėti su artimaisiais. Reikia kalbėtis.“
Vilius, 14 m. „Savižudybė – kvaila. Problemų neišsprendžia. Pažįstu žmogų, kuris save žaloja dėl nelaimingos meilės, reikėtų tokiems žmonėms psichologo pagalbos, bet pats nedarau nieko, per menkai pažįstu.“
Neilas, 15 m. „Savižudžiai – debilai. „Nesveiki“ taip daro. Pažinojau žmogų, kuris nusižudė, buvo labai baisu, daug ašarų, liūdesys. Nusižudė spontaniškai dėl nelaimingos meilės, alkoholis „padėjo“. Žmonės, kurie bando nusižudyt manau bando išsikovot dėmesio sau. Aš tai nemokėčiau padėt, atsiribočiau nuo tokio žmogaus, bet jei draugas bandyčiau palaikyt kažkaip.“
Nepamirškime, jog nuoširdus ir nesmerkiantis pokalbis yra pirmasis žingsnis pagalbos žmogui, galvojančiam apie savižudybę, link, tačiau toliau gali reikėti profesionalios pagalbos. Išklausę, parodę susirūpinimą artimuoju, kuris galvoja apie savižudybę, toliau turėtume jį skatinti kreiptis psichologinės pagalbos, galim padėti tą pagalbą suorganizuoti arba net pasisiūlyti tą žmogų palydėti, taip parodydami savo palaikymą. Nebūkime abejingi!
Raseinių rajono kultūros centro
Atviros jaunimo erdvės metodininkė
Inga Vasiliauskienė