Darbutų piliakalnis ir piktas ponas Bielskis
Dybysos ir Kirkšnovės santakoje esantis piliakalnis vietinių vadinamas Bielskio kalnu, mat ant šio piliakalnio XIX a. vid. palaidotas Ignacas Bielskis, čia tebestovi paminklas.
Pasakojama, kad caro laikais piliakalnyje, iš Dubysos pusės, buvo atkastos juodos metalinės durys. Už jų rasta juoda knyga. Tą knygą perskaitęs, kunigas nieko nepaaiškino, tik liepė kuo greičiau viską užkasti.
Bielskis dažnai išeidavo naktimis ant kalno, jodinėdavo žirgais, net ugnys eidavo iš mat pasagų. Nerado pats ramybės ir kitiems neduodavo. Kartą Arogalos kunigas ir bajorai vyko į Ugionių atlaidus, staiga pasirodę Bielskis. Bajorai išsibėgiojo, o kunigas ėmė garsiai maldas skaityti, tai Bielskis ir prajojęs pro šalį. Ponui Bielskiui mirus, pastatytas paminklas ant to kalno, kur, tariamai buvo jo dvaras. Mirus ponui prasmegęs ir dvaras. Prie Bielskio paminklo 20 kartų kalė kryžių, bet šis vis nukrisdavo. Iš Dubysos pusės buvusi skylė, į kurią įmetus akmenuką, ilgai girdėdavosi skambesys, akmenukas nuriedėdavo į dvaro rūmus. Dar apie 1970 m. buvo ta kiaurymė.
Bielskis baisus ponas buvo. Jis dirbdavo tik sekmadieniais. Per pačią sumą. Sakydavo: – Kai numirsiu, tai nesakykit „Amžiną atilsį“, sakykit „Geras ponas buvo“.
Dar tokia viena istorija apie Bielskį:
Kartą mergaitė vedė į Ariogalą savo aklą močiutę. Beeinant sutemo. Išgirdo, kažkas atjoja. Mergaitė atsigręžė pažiūrėti ir išsigandusi sušnibždėjo:
– Močiute, be akių, be burnos…
– Ša, tylėk, – atsiliepus močiutė.
Kai raitelis prijojo ir susilygino su keliauninkėmis, močiutė mandagiai pasisveikino:
– Tegul bus pagarbintas…- Sudundėjo perkūnas, sužaibavo ir raitelis prasmego kiaurai žemę.
Dar seni žmonės sakydavo, vasaros naktį išeidavo labai gražios Bielskio mergaitės. Gražumas
neišpasakytas. Kas jas pamatydavo, iš karto įsimylėdavo. Ir vesti geisdavo. Mergaitės žadėdavo tekėti ir visus dvaro turtus atiduoti tam drąsuoliui, kuris pabučiuos rupūžę ir tuo nuims visą užbūrimą. O toji būdavo tokia bjauri, kad jaunuoliui pradingdavo visa drąsa ir noras ją vesti. Kaip tokią bjaurią bučiuosi. Nusiminusios ir verkdamos vėl jos grįždavo į tėvo užkeiktą dvarą. Ir šiandien, sako, tos jaunos gražios mergaitės laukia nesulaukia drąsuolių…
(Pasakojo A. Buivydienė iš Žąsinų k. 1976 m., užr. V. Š.)
Dubysos Regioninio Parko Direkcija
