Iš įvykio vietos: kas kimba Ariogalos karjeruose

© Audrius Unikas

Būdamas kauniečių, kėdainiečių ar raseiniškių meškeriotojų tarpe dažnai išgirsit minint Ariogalos karjerų pavadinimą. Nors neteko ten būti žiemą, susidariau nuomonę, kad tai viena iš populiaresnių vidurio Lietuvos pirmojo ledo žūklaviečių, į kurią daug kas iškart po naujųjų metų važiuoja lupti gerai ten kimbančių ešerių. Tik va, informacija apie jų dydžius buvo prieštaraujanti. Vieni šaltiniai dievagojosi, kad ten pagauna gražių, 200 – 300 g egzempliorių. Kiti – kad gerai ten kimba tik sprindiniai, o visa kita – tik pasakos.

Kaip yra iš tiesų, galima išsiaiškinti tik vienu būdu: imti ir nuvažiuoti. Tad taip ir padariau, pasiėmęs gerą bičiulį į kompaniją. Rasti karjerus buvo net lengviau, nei galvojau: nusukęs iš automagistralės Kaunas Klaipėda Ariogalos link, pravažiuoji visą šį miestelį ir kirtęs tiltą per Dubysą ir užvažiavęs į kalniuką, suki į pirmą posūkį į dešinę. Ten jau visi keliukai veda prie dešinėje matomų karjerų. Pirmas, didžiausias, taip ir žvejų ir vadinamas – „pirmuoju“. Pavažiavus keliuku už jo toliau, už jų yra gerokai mažesni antras ir kažkur dar toliau- trečias. Jie yra gerokai mažesni.

Šie karjerai atsirado dar sovietmečiu, pradėjus kasti žvyrą kelių ruošimui ir jų vietą užpildžius vandeniu. Pagal 1985 m .projektą turėjo būti suformuotas 65 ha dydžio tvenkinys su keliomis salomis, tačiau, panašu, vietoj vieno gavosi trys. Nebuvo apsieita ir be skandalų: 2013m. pakilęs Dubysos vanduo pralaužė pylimą, skiriantį ją nuo karjero ir beveik pakeitė šios upės vagą –ji subėgo karjerai, o tikroji vaga beveik išdžiūvo.

Aplinkos ministerija dėl to padavė kasimą vykdžiusią bendrovę „Kauno regiono keliai“ į teismą, kuri dirbo be projekto ir pareikalavo atlyginti 0,5 mln. litų žalą. Ir ėmėsi upės atstatymo darbų. Kaip jai tai pavyko, rasti informacijos buvo sunkiau. Galiu pasidalinti tik tuo, ką mačiau savo akimis: Dubysa tikrai teka per 2 mažesniuosius karjerus, jungiasi su didesniuoju, o statybų bendrovė ir toliau čia kasa žvyrą…

Na, bet grįžkime prie žvejybos. Audrius Unikas, žvejys sportininkas iš Kėdainių, dažnai čia žvejojantis man patarė iškart važiuoti į antrą, kur prieš pora dienų gerai kibo ne tik ešeriai, bet ir žiobriai. Išlipus iš automobilio, turbūt, nuožmiausias šiemet penkiolikos laipsnių šaltukas skaudžiai gnaibė ausis. Tačiau, apšerkšniją medžiai, saulėtas dangus bei malonia ausiai gurgenantis Dubysos vanduo nuteikė puikiai. Atvirai pasakius, jautiesi keistai – už keliolikos metrų ramiai teka upė, o tu ruošiesi lipti ant ledo. Tačiau ant nedidelio apsnigto ledo ploto jau trypčiojo apie dvidešimt žvejų figūrų, o už jų tolėliau dundėjo sunkus ekskavatoriaus kaušas, semiantis eilinę žvyro porciją. Užsikoręs ant ledo pradėjau nuo tradicinio klausimo – kaip kimba? „Šiandien sunkiai“ – toks buvo dažniausias atsakymas. „Užtat vakar, prieš dvi dienas, praeitą savaitgalį tai gaudėm…“. Bet ir dabar tai vienas, tai kitas ištraukdavo kokių 70 – 80 gramų ešerioką. Dauguma žvejojo avižėlėmis- spiningėliai su užkabintomis švytuoklėmis ir „velniais“ gulėjo numesti ant ledo be darbo.

Skaitykite daugiau: http://kablys.delfi.lt/zvejyba/zukles-istorijos/is-ivykio-vietos-kas-kimba-ariogalos-karjeruose.d?id=80076969&fbclid=IwAR3Abm1PVc7w_24dGOerQJDEWLI2LGtGBo2zOsqS-f_Yn9MJ_lbbvj-Lbt0