Nuosprendį kaltinamiesiemsAudronei Skučienei, Ramintai Baltuškienei, Tatjanai Borovec, Gediminui Aidukui, Dariui Kaminickui, Vitalijui Keršiui, Rimantui Stanislovui Rinkevičiui, Gintarui Banaičiui, Violetai Banaitienei, Andrejui Lobovui, Renaldui Ščiglinskui Lietuvos Respublikos vardu pasirašė Šiaulių Apygardos teismo teisėjai Raimundas Jurgaitis [pirmininkas], Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė.
Kaltinimui atstovavo prokurorai Rita Poškienė, Linas Vitkus.
Kaltinamuosius gynė advokatai: Zoja Kastėnienė, Danius Svirinavičius, Kęstutis Ragaišis, Rolandas Tamašauskas, Sofija Kručienė, Vanda Laukevičienė, Mindaugas Jonaitis, Arnoldas Blaževičius, Vilmantas Poškus, Petras Rimantas Brazys.
Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai: Marija Milinienė, nukentėjęs Albertas Milinis, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai Gintaras Černiauskas, Sonata Vaicekauskienė, Guoda Sakalinskaitė-Ūsienė, nukentėjusio Alberto Milinio, nukentėjusių ir civilinių ieškovų Marijos Milinienės, Simonos Milinytės, Nojaus Arnoldo Milinio atstovė advokatė Teresėlė Kazlauskienė.
[Informacija iš 2019 m. gegužės 30 d. Šiaulių Apygardos teismo nuosprendžio – aut.past.]Kai šią savaitę sulaukiau daugybės skambučių, kodėl nieko nerašau apie baigiamąjį Šiaulių Apygardos teismo posėdį ir priimtą nuosprendį, mano atsakymas buvo paprastas: o kur skubėti? Šitiek metų delsta, kiek visokiausių sunkiai pamanomų versijų prikurpta ir kiek nervų visiems pritampyta… Ir štai dabar dedamas neva taškas… kurį tuoj tuoj pakeis daugtaškis, juolab kad tai tokia byla, kurioje, labai tikėtina, dar ne kartą viskas keisis…
Pagrindinės žinios, kurias sisteminiai Lietuvos žiniasklaidos atstovai jau tą pačią ar kitą dieną džiugiai raportavo, buvo tokios: pirma, aštuoni iš vienuolikos kaltinamųjų nuteisti, kiti trys išteisinti (T. Borovec, R.S. Rinkevičius, V. Keršis), antra, tam ar tai už tą ir tą teismas priteisė tiek ir tiek, nors buvo prašyta…, ojojoj, kaip neteisinga, trečia, teismas, girdi, patvirtinęs tai, ką šie žiniasklaidininkai ir taip žinoję, tačiau viena kaip tyčia prisiminė žinanti dar daugiau… Tik iš kur toks informuotumas, nepasisakė. Ir kodėl duodama parodymus Šiaulių teisme apie tai tylėjo? Ir ką, ir kodėl, ir kieno naudai tai siekta nuslėpti?
Perskaityti nuosprendį prireikė savaitės: bendras įspūdis
Beveik 120-ties lapų Šiaulių Apygardos teismo nuosprendis pareikalavo daug jėgų. Nemanau, kad įvairių leidinių žurnalistai, jau aprašę Garliavos bylos baigtį, gaišo laiką skaitydami dar ir šį opusą. Aš negalėjau pasielgti analogiškai. Trisdešimt vieneri Sąjūdžio metai mane išmokė ginti, o ne kaltinti žmogų, ieškoti tiesos.
Todėl stropiai ir atidžiai skaičiau nuosprendį… Ir nirtau.
Tik įsivaizduokite: žmogus, kuris pats yra tų įvykių liudininkas, yra verčiamas rimtu veidu skaityti teisėjų pasirašytas „ilgas pasakas mažiemus“, dėliojamas, iš neaišku kur sužinotų neva faktų ar nuogirdų, ir vadinti tai teismo nuosprendžiu rezonansinėje byloje!
Kita vertus, pradėjus skaityti nuosprendį pirmiausia į akis krinta atmestinumas, su kuriuo jis surašytas. Ir nevalyvumas, o gal tiesiog nemokšiškumas – gausu stiliaus, logikos, faktinių klaidų ar neatitikimų. Tarkime, šio nuosprendžio įžanginėje dalyje kažkodėl neįrašytos ar nutylėtos dvi nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės – Laimutė Stankūnaitė bei mergaitė Deimantė, tačiau baigiamojoje nuosprendžio dalyje jos ne tik kad įvardytos, bet ir nurodyta, kokios sumos joms priteisiamos. Kodėl taip padaryta? Ar dabar bet ką galima pavadinti nukentėjusiuoju ir priteisti civilinį ieškinį?
Kaip prisimenate, ir kaltinamasis aktas ne iškart buvo surašytas – prokurorė R. Poškienė jį keitė net du kartus. Vadinasi, teismui buvo pateikti net trys variantai. Pirmojo nesuprato nei kaltinamieji, nei gynyba, nei teisėjai… Buvo neaišku, ir kokį darinį „sumontavo“ A.Skučienė.
Taigi, bylinėjimasis užsitęsė ne tik dėl kaltinamųjų ligų – susirgti gali kiekvienas, bet ir dėl užsitęsusio „kaltinimų“ kurpimo proceso. Matyt, prokurorams reikėjo rasti būdą, kaip „įrėminti“ visas ikiteisminio tyrimo fantazijas, nes visi Garliavos įvykiai buvo tiek plačiai nušviesti žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir pan., kad ne visi liudytojai, tardami „man yra žinoma“ arba „aš girdėjau“, pasakydavo, iš kur tai sužinojo ar kur išgirdo. Tačiau teismui ir tokie jų parodymai tiko…
Kad ir liudytojos Dalios Smerdovienės, kuri teisme vis nesiliovė stebėtis teisėjo R.Jurgaičio „nenuovokumu“, kaip jis pats nesupranta, iš kur ji, p.Dalia, tokia informuota, tai ji ėmė ir prisipažino: Klonio gatvėje buvusi kokius du ar tris kartus, bet ne ilgiau nei po valandą, visą informaciją apie įvykius Garliavoje „susirinkusi“ iš …„facebook-o“ diskusijų…. Ko gero, gyvendama ir dirbdama užsienyje?
Aišku tik viena – iš tokių „liudijimų“ išvada, jog Garliavoje būta organizuotos ar nelabai grupės, niekaip neplaukia. Štai kodėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei prokurorams teko rimtai „paplušėti“, kad bent kokią versiją sukurptų. Tiesa, teisme iš jos nieko nebeliko, bet pasakyti „karalius nuogas“ neišdrįsta. Greičiausiai būtent dėl to tiek visko ir prirašyta, tačiau … skaityk neskaitęs tuos 120 puslapių, bet įrodymų, kad Garliavoje tuo metu iš viso kažkoks darinys buvo sukurtas, nerasi. Viskas, ką pavyko teismui nustatyti, kad trys su puse liudytojo (vienas jų išteisintasis specialusis liudytojas V. Keršis) liudijo, jog „jiems yra žinoma, kad organizuota grupė buvo“, nors nesivargino „patikslinti“, iš kur tokios žinios. Iš veidaknygės? Radijo ar TV laidų? Iš Klonio gatvėje diskutavusiųjų?..
Beje, didžioji dauguma liudijusių Šiaulių Apygardos teisme paneigė savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, nes prisiekus, regis, sustiprėja ir atsakomybės jausmas. Bet kokių grupuočių ar pasipriešinimo stovyklų buvimą Garliavoje tvirtai paneigė ir į teismą pakviesti liudyti žinomi žurnalistai, politikai, visuomenės veikėjai. Greičiausiai būtent dėl to Šiaulių Apygardos teismo teisėjai ir atsisakė kviesti daugiau kaltinamųjų nurodytų žymių liudytojų, 2010–2012 metais lankiusių Kedžių ir Venckų kiemus, kalbėjusių su Klonio gatvės budėtojais, bendravusių su ginama mergaite.
Bet grįžkime prie Šiaulių Apygardos teismo nuosprendžio ir pabandykime suprasti, kaip ir kodėl jis buvo „konstruojamas“.
Suprasti nuosprendį laiko prireiks daugiau: tik kelios detalės
Kad būtų aiškiau ir prokurorų „kančios“, pasianalizuokime, kas Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse kalbama apie …bendrininkavimą.
25 straipsnis. Bendrininkavimo formos
1. Bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas.
2. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
3. Organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
4. Nusikalstamas susivienijimas yra tada, kai bendrai nusikalstamai veiklai – vienam ar keliems apysunkiams, sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams daryti – susivienija trys ar daugiau asmenų, kuriuos sieja pastovūs tarpusavio ryšiai bei vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Nusikalstamam susivienijimui prilyginama antikonstitucinė grupė ar organizacija bei teroristinė grupė.
Nesu teisininkė, tik mėgėja skaityti įdomius dokumentus. Toks man pasirodė ir šis Šiaulių Apygardos teismo nuosprendis Garliavos mergaitės gynėjams.
Visų pirma, teismas neva nustatė, kad „Audronė Skučienė 2010 metų pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku […], subūrė organizuotą asmenų grupę“, ir nuteisė pagal ką tik pacituoto BK 25 str. 3 d. Kiti gi septyni nuteistieji veikė „A. Skučienės organizuotoje bendrininkų grupėje“ – tai atitinka BK 25 str. 2 d.
Tačiau ir jie nuteisti kaip ir „organizatorė“ – pagal BK 25 str. 3 d. Kodėl?
Klausimų kyla ir daugiau: visų pirma, kaip atsirado tokia „painiava“? Ir kas surašė tokį aktą? Negi Apygardos teismo teisėjai nuosprendį pasirašė jo nė neskaitę?
Kol kas tiek. Kviečiu įsitraukti ir į skaitytojus.
Laukite tęsinio.
