Ne paslaptis, kad stovėjimas po medžiu vadinamas arba pavojingu, arba gėdingu. Pirmuoju atveju, griaudžiant perkūnijai, žmonės vienas kitą įspėdavo ten nesislėpti – atrodo, į tą vietą žaibas trenkia pirmiausia, antruoju atveju pasakymas „Stovėti po medžiu“ apibūdina visuomenės narių abejingumą, tarsi slėpimąsi nuo aktyvios pilietinės veiklos. Tiesa, buvo metas, kai medžiai slėpė Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio dalyvius – partizanus. Ir štai sulaukėme dienos, kai nespėjus apkabinti šimtamečio Germanto ąžuolo, jis krito, o jį nukirtę jau paskelbė ir aukcioną. Be to, jau negali būti tikras, ar kas nors iš valdžios „mąstytojų–dendrologų“ nepareikš, kad ir Stelmužės senolis pavojingas.
Beje, Šilutėje, saugodami medžius, žmonės pakeitė posakio stovėti po medžiu esmę – tik sustojęs prie jo ir jį apkabinęs, gali vizualiai parodyti nebesiorientuojantiems laike ir erdvėje valdžios „modernistams“, kad ilgaamžis medis turi teisę šlamėti ir suteikti žmogui pavėsį, gaivų, tyrą orą… Šiauliuose gi pasmerktuosius medžius žmonės apjuosia Trispalvėmis ir Tautinėmis juostomis, kad valdžios beširdžiai prikišamai matytų: nevalia kelti rankos prieš žaliuosius gamtos plaučius.
Šiaulietis, buvęs Seimo narys Arvydas Mockus pasidalijo su redakcija nuotraukomis, padarytomis lankantis Londono parke, kur su jaunais medžiais, krūmais bei kita žaluma puikiausiai sutaria ir šimtmečius skaičiuojantys, mažne gamtos skulptūromis tapę medžiai. „Ir niekas ten nedejuoja ir nesiskundžia, kad tokie medžiai kam nors pavojų kelia- jie tiesiog kruopščiai prižiūrimi ir tvarkomi“, – sakė A.Mockus prisipažindamas, kad nesupranta, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje.
A Mockaus nuotraukos.
Kodėl paskelbtas karas medžiams?
Prieš paskelbdami karą medžiams, valdžios žmonės, regis, ėmė nebesutarti… patys su savimi. Mūsų protinga Tauta net posakį yra sukūrusi: „Susipyko su protu…“ O gal nuo kažko labai svarbaus Lietuvoje reikia nukreipti dėmesį, jei įvairiose regionuose ėmus naikinti sveikus, vertingus medžius, kyla žmonių pasipiktinimo bangos? Socialiniuose tinkluose vyksta aštrios diskusijos, peraugančios į isteriškas rietenas, ir jas beskaitant tikrai kyla tokių įtarimų apie tam tikrą ko nors „maskavimą“, nes dar noriu tikėti, kad tai nėra vien ciniškas biznis, kai vietoje tvirtų, mūsų klimato sąlygoms bei oro taršai atsparių medžių, sodinami atvežtiniai krūmai ar tiesiog šluotomis vadinami liauni sodinukai. Šie sunkiai prisitaiko, dažnai nunyksta ir tenka išlaidauti juos atsodinant.
Bandau sau įteigti, kad Lietuvoje paskelbtas karas kaštonams, ąžuolams, liepoms ir kitiems tradiciniams mūsų kraštui medžiams nėra vien paskutiniojo ES lėšų įsisavinimo – „pasisavinimo“ etapo pasekmė. Patikėkite, išties bandau. Ir net labai skrupulingai.
Kažkoks keistas gyvenimo paradoksas ištiko Lietuvą. Šiemet švenčiame valstybės atkūrimo šimtmetį ir Sąjūdžio trisdešimtmetį, o į valdžios postus sugužėję, tarkime, trisdešimtmečiai/penkiasdešimtmečiai žvangina pjūklais ties dvigubai ir trigubai vyresniais kamienais…
Iš pradžių galvojau, kad tai noras įsiamžinti, atkreipti į save dėmesį įprasminti savo veiklą kokiais nors fundamentaliais darbais. Bet vietoje atsparių, Lietuvoje augusių, sveikų medžių sodinami visokie mutantai – siauralajai rausvažiedžiai ar raudonžiedžiai kaštonai, liepos, miestų parkuose, kaip viščiukai inkubatoriuose, rikiuojasi staiga labai madingais tapę rododendrai…
Tačiau pasižvalgius socialiniuose tinkluose ir susipažinus, kaip valdžios atstovai diskutuoja su piliečiais, darosi akivaizdu: protą temdo ir akina ne nematytos šiose platumose grožybės, o beribis godumas ir kupiūrų spalvos, į viešąją erdvę prasiveržia ir arogantiškas noras nepraleisti progos valdžios posto „viršenybę“ pademonstruoti: „Aš dabar valdžioje. Kai būsite Jūs, galėsite savaip daryti“.
Ir demonstruoja… O tada ir pasimato: kai kurios jų protinės galios ne ką didesnio skersmens nei medžio mutanto striuka laja… Tačiau labiausiai glumina kitkas: kaip juos išrenkame, jei niekas už juos nebalsuoja??? Galų gale – kodėl turime rinktis iš tokių??? Kodėl taip bijome prisiimti atsakomybę?
Gerbiamieji skaitytojai, ir jūs, manau, jau pastebėjote, kad sumažėjo bičių, esate girdėję, kaip kartais žūva ištisi aviliai… Kasdien skaitote ir apie skriaudžiamus gyvūnus, parkuose, skveruose, kapinėse ir pan. kertamus medžius. Ir jaučiatės sutrikę: iš kur tas toks keistas žiaurumas, toks svetimas lietuvio sielai? Bet jei ima veržtis į viešumą ir jau šaukte šaukia: Tauta eina į susinaikinimą, gal prasideda ir susivokimas?
Žiaurumą skatina abejingieji, todėl ir siūlau: neįsileiskime abejingumo dvasios, dažniau apkabinkime ir saugokime kiekvieną pasmerktą nukirsti medį, mūsų valstybės istorijos liudininką, nes tuomet susiliečia ne tik mūsų rankos, ir toji vienybė įveikia pačius žiauriausius pasipinigautojus bei arogantiškuosius valdžios viršenybės demonstruotojus.
Tautos valia yra viršiausia…
Ir tai sakau ne aš, o Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri turėtų tapti stalo knyga kiekvienam, panorusiam atstovauti, valdžia pabūti.
Šaltinis: http://www.tiesos.lt