Tokią publikacijos rubriką tiesiogine prasme „nukėliau“ nuo nukirsto sveikut sveikutėlio medžio kelmo. Taip kažkuris neapsikentęs šiaulietis įvertino žmonių, šiuo metu esančių Šiaulių valdžioje, veiksmus. Mat ir Saulės miesto neaplenkė ES lėšų panaudojimo karštligė, nes ir čia vėluojama įsisavinti nemenką finansavimą, skirtą didžiųjų Lietuvos miestų sutvarkymui. Todėl lengviausia prisipirkti vargiai mūsų klimatinėms sąlygoms tinkančių medžių mutantų ir kuo greičiau įmurkdyti juos nupjautųjų vieton. Aktyvūs miestelėnai jau dalyvavo ne vienoje medžių gynimo akcijoje, o neturintys tam laiko ir sveikatos tiesiog apvynioja trispalvėmis viešoje vietoje bujojančius „žaliuosius gamtos plaučius“ arba palieka dedikacijas ant kelmų.
„Pliko miesto investicijos“
Kadaise labai dažnai viešojoje erdvėje skambėjo terminas „plyno lauko investicija“. „Verslo žinių“ žodyne jis taip aiškinamas: „Naujo ūkinio komercinio vieneto sukūrimas, pastatymas ir paleidimas veikti tokioje teritorijoje, kurioje iki tol nebuvo vykdoma jokia veikla ir nebuvo sukurta jos infrastruktūra.“ Lietuvos bankas – konkretesnis: „Investicija, kai verslo tikslu investuojama į naujo statinio statybą ir įrengimą plyname lauke“ – ten, kur nieko lig tol nebuvo…
„Pliko miesto investicijos“ termino paaiškinimo, žinoma, net neieškojau. Jis ėmė suktis mano galvoje vos tik pamačius, kaip karštligės ištikti miestai naikina tai, kas buvo puoselėjama dešimtmečiais, kas jau tapo savastimi, brangintinu kelių kartų paveldu. Bet dabar jau akivaizdu, kad be šio naujadaro niekaip neapsieisime – kaip kitaip galime įvardyti tą barbarizmą, su kuriuo taip įnirtingai sunaikinama kultūrinė terpė, o jau tada toje plynėje bandoma … įsisavinti lėšas. Nuojauta kužda – rezultatas po tokių „investicijų“ liks dar labiau… plynas.
Štai dabar lengva ranka pasirašomi sprendimai nupjauti sveikus, jau susiformavusius ir prie mūsų klimato prisitaikiusius medžius, atlaikančius ne tik vis didėjančią taršą, bet ir keliagubus gatvių asfaltavimo ar šaligatvių tiesimo sluoksnius. Manote, tik dėl prastos laistymo sistemos tokios suvargusios Šiaulių Vilniaus gatvės bulvaro liepos? Atidžiau pasidomėjus, kiek jų šaknims buvo palikta vietos greta šimtmečius plakto ir voluoto grindinio, supranti, kodėl jos tokios varganos – juk tai lauko bonsai…
Tačiau tas pats laukia ir atsivežtinės augmenijos, šiuo metu sodinamos Prisikėlimo aikštėje ar jos prieigose sunaikintų medžių vietose: ir užterštumas, ir žiemos sezono „druskos“, ir menkai ką padidėjusi gyvybinė erdvė. Vadinasi, ir pliko miesto investicijos savo efektyvumu kažin ar bus geresnės nei plyno lauko, kadaise kai kur jos buvo lygintos ir su vienos pasakos personažo – Buratino – investicijomis. Pamenate, kaip du plėšikėliai-konsultantai – katinas ir lapė – mokė tėtės Karlo išskaptuotą medinuką investuoti? Ogi liepė pasodinti turimus auksinukus plyno lauko viduryje, ištarti magiškąjį burtažodį „eks peks kanapeks“ ir kantriai laukti, kol užaugs pinigų medis.
Pasirodo, tą patirtį jau senokai perėmė ir visos Lietuvos valstybės tarnautojai be gailesčio rėždami sveikus, tvirtus medžius – nuo pat pajūrio iki laikinosios ir dabartinės sostinių. Ir lauks, kol jų pasodinti atsivežtiniai liepos, kaštonai ir kt. užaugs, sužydės, teiks pavėsį ir gaivą žmonėms. O jei dar pirkimų sutartyse numatyta, kad vietoje sunykusių sodinukų atsodinami iš to paties konkurso laimėtojo įsigyjami medeliai, tai garantuotas biznis kelių kadencijų įvairių sričių… specams ir profams.
Kai šių metų birželio 14-ąją bandžiau Šiaulių merui Artūrui Visockui užsiminti, kad su medžių naikinimu mieste stipriai perlenkta, jis nė nemirktelėjęs man paaiškino: „Tokia ta demokratijos kaina. Meras negali įsakinėti specialistams. Jie sprendžia kompetentingai…“
Vėliau, kai vienoje google susirašinėjimų grupėje pamačiau, kad šiauliečiai savo pirmąjį tiesiogiai rinktą merą vadina „Artūru medkirčiu“, supratau ir tikrąją demokratijos galią…
Kaštonų alėją apgynė, Tilžės gatvės medžius pražiopsojo?
Tiesa, prieš tai miestelėnai, atrodo, nė nepajuto, kaip žuvo Prisikėlimo aikštės medžiai. Šį barbarystės aktą – medžių genocidą – pirmasis aprašė šiauliečių abejingumo sukrėstas buvęs Saulės miesto Dramos teatro vyriausiasis režisierius Gytis Padegimas (ČIA).
Gal todėl Kaštonų alėjos ginti pilietiški žmonės išėjo net per šventes: antrąją Šv. Velykų dieną Kaštonų alėjoje mitingavo jau nemažas pulkas šiauliečių – juos sukvietė juvelyro Alfredo Dauliaus veidaknygėje į medžių gynėjų grupę susibūrę aktyviausieji. Miesto bendruomenės atstovus tąkart papiktino ketinimai nurėžti visus alėjos kaštonus – neva ekspertai įžiūrėję, kad jie visi, beveik 90 medžių, yra ligoti.
Tąkart žmonės pareikalavo išsamios dendrologų ekspertizės ir pareiškė nepasitikėjimą klerkais, anot mero Artūro, profesionalais, projektines užduotis architektams surašiusiems iš lubų. Savivaldybės atstovai ta proga pakvietė šiauliečius miesto neva gražinimo darbus aptarti jau malonesnėje aplinkoje – tarybos posėdžių salėje.
Po išsamios dendrologų ekspertizės paaiškėjo, kad tikrai ligotų, net ir grėsmę keliančių yra, bet tik 14 kaštonų, todėl tik jie ir tebus nupjauti. Jų vietoje ketinama pasodinti 11 geltonžiedžių kaštonų, Nors muziejininkė-paveldosaugininkė Vilija Ulinskytė-Balzienė ir bandė įrodyti, kad nevalia keisti medžių rūšies – pažeisti alėjos vientisumą. Be to, alėja, nors ir nėra kultūros paveldo objektas, tačiau turi jo apsaugos zonos statusą. Grafai Zubovai kadaise suformavę šią alėją papuošdami ja įvažiavimą į savo rūmus nuo Kuršėnų miestelio pusės. Architektų, savivaldybės administracijos direktoriaus Marijaus Veličkos ir V.Ulinskytės-Balzienės diskusija vyko taip, tarsi kalbėtųsi aklas su kurčiu – ne vienas ją girdėjęs galėjo susidaryti įspūdį, kad jau dabar yra žinoma, ir iš ko tuos geltonžiedžius kaštonus pirks…
Istorinė šiauliečių Kaštonų alėja tarsi ir išsaugota – kaštonų egzekucija tarsi ir sustabdyta, tačiau minimame aptarime nekalbėta, kokie rekonstrukciniai darbai ten bus atliekami ir kas bus padaryta, kad jų metu nebūtų pažeistos senųjų kaštonų šaknys. Su techniniu projektu žmonės supažindinti nebuvo ir kitos galimybės jau nebebus – viešų svarstymų su visuomene etapas yra baigta. Ta tema labai taiklų pastebėjimą pateikė dizaineris Darius Linkevičius, konstatavęs, kad Lietuvoje įstatymais reglamentuota procedūra, kuri užtikrintų, kad viešuose projektų svarstymuose visuomenės nuomonė būtų tinkamai išklausyta, mat jų metu yra pateikiami architektūrinių sprendinių analogai, o ne galutiniai sprendiniai.
Logiškai mąstant, tie, kuriems žmonės per rinkimus deleguoja savo įgaliojimus tvarkyti savo būtį, visų pirma turėtų išklausyti tegul ir buitines, neprofesionalia kalba išsakytas rinkėjų sampratas konkrečiu viešojo intereso klausimu (šiuo atveju – kaip sutvarkyti viešąsias erdves), o jau po to viešuose svarstymuose kartu su profesionalais ieškoti optimaliausio sprendimo, kaip realizuoti gyventojų sumanymą, bet ne diktuoja, o tuo labiau – ne manipuliuoja.
Demokratiją aš suprantu būtent taip, mere Artūrai.
Šiaulių centriniame parke visuomenė suskaičiavo medžius
Pražiopsoję centro medžių sunaikinimą, atlaikę batalijas dėl tradicinės Kaštonų alėjos išsaugojimo, šiauliečiai labai aktyviai sudalyvavo miesto centrinio parko rekonstrukcijos projekto aptarime. Suabejoję viešai paskelbtais skaičiais, neva ruošiamasi iškirsti tik ketvirtį parke augančių medžių, t.y. per 800 iš apytiksliai 2600, A. Dauliaus suburti medžių gynėjai inventorizavo parko augmeniją ir „rado“ mažne 600 medžių mažiau. Pasirodo, Šiaulių centrinio parko rekonstruktoriai, nujausdami, kad planai išpjauti kone pusę poilsio zonos medžių neliks nepastebėti, tad ėmėsi „pagražinti“ statistiką… Ir kas dabar tokiais „ekspertais“ pasitikės?
Miestelėnai aktyviai domėjosi, ir kas „užims“ sunaikintų medžių vietas, kokios poilsio zonos bus kuriamos ar kokie krūmai sodinami. Iš pradžių buvo paaiškinta, kad Šiaulių parkas po rekonstrukcijos primins Vilniaus Bernardinų sodą. Miestelėnai sukluso: jei pastarojo priežiūra kas mėnesį iš sostinės biudžeto pareikalauja apie 10 000,00 eurų, vadinasi, keturis kartus didesnė šiaulietiška versija pareikalaus jų keturis kartus daugiau – 40 000,00 eurų. Tačiau sostinės gyventojų skaičius taip katastrofiškai kaip Saulės mieste nemažėja, o skaičiavimų, ar visada biudžete tam pakaks lėšų, nepateikta. Vadinasi, po ES ir biudžeto lėšomis atliktos rekonstrukcijos, tikėtina ne mažiau elegantiška „nuplikinto poilsio parko“ privatizacija – atrakcijų objektų perdavimas privatiems „operatoriams-administratoriams“, kurie lankymąsi viešosiose zonose, kas be ko, apmokestins?
Diskusijas trikdė savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo M. Veličkos replikos. Į Šiaulius net iš Kauno atkakęs savivaldybės tarnautojas, lyg ir turėjęs jau laiko susipažinti ne tik su miestu, bet ir su jo gyventojais, viešojo svarstymo dalyvius glumino savo „ateiviškumu“: miesto Garbės pilietis Zenonas Sabalys jam tebuvo „vyriškis pilku kostiumu“, o išgirdęs šio klausimą, kas laukia medžių, kuriuos centriniame parke pasodino garbingi, Lietuvai nusipelnę žmonės, ir visai sutriko – buvo matyti, kad jis tokią informaciją girdi pirmą kartą. Kai Z. Sabalys paaiškino, kad Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra „vardinių“ medžių bei jų sodintojų sąrašas, M. Velička rekonstrukcijos projekto kūrėjams nurodė tuo klausimu pasidomėti: „Girdėjote, kokioj ten įstaigoje informacijos yra…“ Tada sutriko ir miestelėnai: nejaugi kompetentingieji savivaldybės tarnautojai projektinėje užduotyje nenurodė išsaugoti garbiųjų miesto piliečių pasodintų medžių?
Nenoriu pagarsėti kaip pikta pranašė, tačiau pavėluotos piliečių reakcijos ir parodomieji viešieji miesto tvarkymo darbų pristatymai visuomenei rėkte rėkia: gal šios plynos pliko miesto investicijos ir padės laiku įsisavinti ES ir Lietuvos biudžeto lėšas, tačiau nepalyginamai blogiau yra tai, kad niekas nė nebando kelti klausimo, o kokia tokių rekonstrukcinių projektų išliekamoji vertė?
Vidurvasario internetinės apklausos
Veidaknygėje Šiaulių miesto valdžia žmonių teiraujasi, ką daryti su prieš savivaldybės langus esančiu „Saulės diskų“ fontanu: palikti jį ne per seniausiai sutvarkytame, miestelėnų pamėgtame skvere ar iškelti.
Ir niekas žmonių neklausia apie toje vietoje tebeaugančius senus medžius, tačiau ir šių likimus, matyt, nulems anksčiau parengtos projektinės užduotys, tiksliau – jose numatytos ir „pliko miesto investicijos“.
Tad jau netrukus pamatysime, kaip tradicinius medžius pakeis atvežtiniai – blozni medeliai, vietinių dažnai „šluotražiais“ pavadinami.
Iš kur toks kreipinys?
Savo įžvalgas norėčiau baigti tuo, nuo ko pradėjau: „Niekšeliai, ką darot?“
Tokį užrašą aptikau Šiaulių K. Donelaičio gatvėje esančiose kapinėse ant ką tik nurėžto sveiko medžio kelmo. Ne vien užrašas pribloškė. Kilus triukšmui dėl sveikų medžių, juosiančių vadinamojo Šiaulių panteono (nusipelniusių žmonių laidojimo vieta – aut.past.) teritoriją, medkirčiai ar jų aplinka „keistai pasikėsino“ net į tai, kas iš gražuolio kaštono buvo likę: pabandė suimituoti medžio ligą. Kelmo paviršius keistai išbraižytas ir tarsi kažkokių dažų papilta, o užrašas bandytas vašku užlieti. Žiūrėjau, fotografavau tą medžio liekaną stebėdamasi, iš kur žmonėse tiek pykčio ir drąsos ne tik niekšybes daryti, bet jas dar ir maskuoti?
Taigi, ilsisi poeto Jovaro paminklo užnugaryje Amžinosios būties atgulę garbūs šiauliečiai, ne vieną dabar naikinamą medį mieste pasodinę ir net mirę ramybės neturi. Jų giminaičiai labai gražiai kapelius prižiūri patys arba samdo šalia K.Donelaičio kapinių gėlėmis ir kita tokioms vietoms būdinga atributika prekiaujančias moterėles.
Ne visiems prižiūrėtojams patinka rudenį prabangius antkapius nuklojantys medžių lapai, tai ir rašo prašymus Šiaulių savivaldybei, prašydami pjūklais pasidarbuoti. Juolab kad pastaroji, miesto centrą nuplikinusi, jau įgudusi tai daryti. Tačiau kad kapinių medžių naikintojai persistengė, byloja ne tik cituotasis užrašas ant kelmo. Nupjovus kapines juosusius medžius, atsivėrė pramoninės miesto dalies panorama. Dabar prabangūs paminklai styro sandėlių, „fūrų“ ir kito krovininio transporto fone, nes sunaikinta rami ir solidi čia besiilsinčiųjų ar juos lankančiųjų meditacinė aplinka.
Prieš kokius keturis dešimtmečius iš Karagandos miesto, kur buvo įkalinti mano krikštatėviai, į svečius atvykusi medikė, vaikystėje išgelbėjusi man gyvybę, paprašė, kad parodytume, kur palaidotas mano krikštatėvis. Nuvežėme ją į K.Donelaičio kapines ir sustojome prie tvoros. Ji ir klausia: „O kur čia kapinės?“ Parodėme, o ji nustebusi sumurmėjo: „O aš galvojau, kad čia parkas…“
Keletas ankstyvosios vaikystės prisiminimų, įstrigusių atminty iš minėto Kazachijos miesto, vis dar gyvi: įniršusi žmonių minia, užnėrusi virvę ant kaklo, verčia nuo postamento kažkokį „dėdę“… iš žemės kyšo kibirai be dugno, o pro juos rūksta dūmai… ir dulkėtas laukas, pristatytas visokių akmenų… Dabar jau žinau, kad tąkart mačiau verčiamą Stalino paminklą ir kazachų namus – gyvenamąsias žemines ir kapines stepėje…
Mūsų teisė rinktis. Net jei naujiesiems estetams ir neįtinka kapinės, primenančios parkus, mestis į kitą kraštutinumą – formuoti iš jų stepes – ne išeitis. Juolab be pasitarimo su miestelėnais. O tiems, kurie ieško plyno lauko investicijų, priminsiu – jų visada laukia Dausiškės – naujosios Šiaulių kapinės užmiestyje: ir laidojimui, ir persilaidojimams. Ten nėra nė vieno medžio, jei kada kas ir atsiras, tai tik koks šluotražis.
Tai tiek tos demokratijos pagal merą medkirtį Artūrą. Ir šiek tiek kritikos pagal širšę Ireną.
Šaltinis: http://www.tiesos.lt