Raseinių rajone, prie autostrados Kaunas–Klaipėda prigludusiame Girkalnyje, kitą šeštadienį bus švenčiamas trigubas jubiliejus: miestelio – 600 metų, jo mokyklos – 380, o bažnyčios – 20 metų.
Kiekvienas iš sukaktuvininkų šventę pasitinka ypatingomis savo pačių dovanomis, skirtomis šia proga sau, kartu – visai Girkalnio bendruomenei bei Lietuvai.
Kokios tai dovanos? Pirmoji: pastaraisiais metais stabilizavosi Girkalnio gyventojų skaičius – jei kas ir išvyksta visam laikui iš miestelio, netrukus atsikrausto kiti.
Antroji dovana: Girkalnio pagrindinės mokyklos septintokai neseniai laimėjo europinį konkursą, kurio niekam Lietuvoje dar nepavyko laimėti.
Trečioji: naująja miestelio Šv. Jurgio bažnyčia – amžinąja vertybe, kaip sako vietos klebonas Juozas Kęstutis Kaknevičius, džiaugiasi ne tik vietos katalikai. Girkalnio moderni klasikinė šventovė maloniai stebina kitų šalių architektus.
Šios ir panašios būsimos Girkalnio dovanos – ne atsitiktinės: jos užkoduotos kaimų bendruomenės „Girkalnis“ vėliavoje. Joje pavaizduota, kaip žmogaus delnai rūpestingai gobia medžiais pakaišytą kalvą – Girkalnį.
Anuomet išsigelbėjo nuo vilkų
Girkalnio trijų jubiliejų proga prisimintina ankstesnioji jo dovana Lietuvai – autostrada Kaunas–Klaipėda. Mat ją tiesiant žvyras daugiausia buvo vežamas iš miestelio karjerų. Dėl to pakilioje aukštumoje įsikūrusiame Girkalnyje liko dvi daubos. Vieną girkalniškiai pavertė pušynu, kitą – koncertų, švenčių, sporto vieta.
Girkalnio gyventojų globėjiškas santykis su juo užkoduotas bendruomenės vėliavoje, o gebėjimas įveikti miestelį užklumpančius nesklandumus – legendoje jo apie atsiradimą.
Seniau kalnelis, ant kurio plyti dalis Girkalnio, buvo apaugęs giria. Kartą čia medžiojo ponas. Išvydęs vilkų gaują, pasileido bėgti. Vilkai – paskui poną. Jis spėjo įsiropšti į medį ir laukė, kol vilkai, manydami, jog praganė laimikį, nubėgs. Bet jie lūkuriavo dvi paras. Kai baigėsi trečia, ponas pradėjo melstis. Melsdamasis pažadėjo, jog, jei liks gyvas, pastatys šioje vietoje bažnyčią. Tada vilkai pasitraukė.
Ponas, laimingai grįžęs namo, sukvietė geriausius statybininkus ir stalius. Jie ant kalnelio pastatė bažnyčią. Ponas ją pavadino savo globėjo Šv. Jurgio vardu. Šalia šventovės žmonės pasistatė namus – atsirado kaimelis. Jis gavo Girkalnio vardą, nes stūksojo ant kalno, supamo kitų kalnų, apaugusių giriomis.
Lig šiol nepasiduoda negandoms
Viena iš girkalniškių pergalių, pasiektų kovojant su šių laikų negandomis – iš visa ko, kas tarnauja žmonių gerovei, naikinimo vajaus išgelbėtas vaikų darželis.
„Didžiuojamės savo darželiu – kad pavyko išsaugoti, kad rūpestingai tvarkomas, prižiūrimas“, – sako Girkalnio seniūnijos seniūnė Justina Šaulienė, supažindindama su ilgamete darželio darbuotoja Eugenija Račiene – ūkvede ir dietologe. Moterys patvirtina, jog, jei ne girkalniškių susitelkimas, miestelis dabar neturėtų vaikų darželio, o jei ir turėtų, jis nebūtų toks gražus.
Pasak moterų, iki 1994 metų Raseinių rajone buvo 24 vaikų lopšeliai-darželiai. Prieš jų naikinimą minėtaisiais metais atsilaikė tik trys – Viduklės, Nemakščių ir Girkalnio.
„Nors tada Girkalnio darželyje vaikų buvo, rajono valdžia vis tiek norėjo jį uždaryti“, – nemalonu prisiminti moterims. Pasak jų, darželio darbuotojai nepasidavė – vertėsi su minimaliomis lėšomis, bet jo uždaryti neleido. Ir dabar lėšų darželiui trūksta, bet jas kompensuoja darželinukų tėvai ir patys darbuotojai, savo jėgomis puošdami jo aplinką, remontuodami patalpas ir įrengdami žaidimų aikšteles. Antai gėlių darželio aplinkai puošti E. Račienė užaugina jo skalbykloje.
Senąją medinukę prikėlė antram gyvenimui
Girkalniškiams apmaudu dėl savo bejėgystės, kai 2001 metais buvo sprendžiamas vietos vidurinės mokyklos likimas. Trūko vieno mokinio – ir jos neliko. Tame mūriniame pastate dabar veikia pagrindinė mokykla. Ji sujungta su mediniu senosios mokyklos pastatu, iškilusiu 1934 m., prieš kelerius metus už projektines lėšas rekonstruotu ir pritaikytu kaimų bendruomenės „Girkalnis“ poreikiams.
Mediniame senosios mokyklos pastate įsikūrę bendruomenės namai vietos gyventojams gelbsti ir liūdesio, ir džiugesio progomis: pasirūpinta, kad čia žmonėms patogu būtų šarvoti mirusius artimuosius, švęsti vestuves, jubiliejus, krikštynas.
„Velionio artimasis už tris šarvojimo paras moka tik 50 eurų, jei matome, jog stokoja lėšų, imame 20 eurų. Yra ir indų, viryklė, ir kur pernakvoti“, – rodo bendruomenės pirmininkas Klemensas Šaulys. Jo rūpesčiu rekonstruota ir bendruomenės poreikiams pritaikyta senoji mokykla 2012 metais pripažinta vienu iš septynių geriausių kaimų projektų šalyje. Kai kas stebisi, kad „Girkalnio“ bendruomenė už palyginti mažas lėšas tokius didelius darbus nuveikė rekonstruodama senosios mokyklos pastatą. Bendruomenės vadovybei rūpėjo žmonių poreikiai, ne savas kišenes prisikrauti.
Mokiniai pelnė po kompiuterį
Bendruomenės namų didžioji salė skirta ne tik gyventojų susitikimams, koncertams – ja naudojasi ir Girkalnio pagrindinė mokykla. Neseniai šioje salėje garbūs svečiai iš užsienio Girkalnio pagrindinės mokyklos septintokams ir jų mokytojoms Loretai Vaičiulienei, Ramintai Sakavičienei įteikė po nešiojamąjį kompiuterį – po apdovanojimą už tarptautiniame gamtosauginiame projekte „Darvino pėdomis“ laimėtą pagrindinį prizą. Girkalnio pagrindinę mokyklą šia proga sveikino ir rajono valdžia, Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai.
Tokio pagrindinio prizo dalyvaujant švietimo Erazmus+ mainų programos eTwining srityje nėra pelniusi nė viena Lietuvos mokykla. Girkalnio pagrindinės mokyklos direktorius Ramūnas Bružas sako, jog mokiniai ir mokytojai noriai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, tai atveria jiems galimybę pamatyti pasaulį. Antai viena klasė pagal mainų programą gyveno Turkijoje, o šios šalies moksleiviai – Girkalnyje.
Girkalnio pagrindinė mokykla yra patekusi tarp dešimties sportiškiausių Lietuvos mokyklų. Šalia jos ir bendruomenės namų – tvarkingi aikštynai, treniruokliai. Pastaruosius moksleiviai per pertraukas aplipę.
Jaunimas myli savo miestelį
Per pertrauką prie treniruoklių atskubėjusios septintokės, paklaustos, ar gera, smagu gyventi Girkalnyje, nuoširdžiai tikino: „Labai smagu. Čia labai daug veiklų, švenčių, tarp jų – „Griežynė“. Per Užgavėnes žydaujame. Čia turime daug draugų.“ Pašnekovės džiaugėsi laimėtais kompiuteriais. Sakė, jog dalyvaudamos tarptautiniame projekte, kuriame laimėjo pagrindinį prizą, piešė plakatus, tyrinėjo, kaip evoliucionavo augalai, gyvūnai, žaidė įdomius žaidimus.
Kita grupelė moksleivių, paklausta, ar ateityje neketina palikti Girkalnio, tvirtino: „Čia per daug gražu, kad galėtume palikti.“
Girkalnio seniūnė J. Šaulienė vardija, kodėl žmonėms miestelis patrauklus ir jie nori čia gyventi: yra vaikų darželis, mokykla, ambulatorija, vaistinė, parduotuvių, gaisrinė, biblioteka, degalinė, bažnyčia. Kiekvieną darbo dieną dirba gydytoja, odontologė. Yra kur žmonėms dirbti: veikia kiaulių kompleksas, netoliese – „Norvelita“, vilnonių siūlų ir audimo įmonės, vienoje iš jų audžiami kilimai lėktuvams. Įmonių autobusais žmonės į darbą nuvežami ir parvežami. Čia pat Raseiniai, ne taip toli, už 70 kilometrų, Kaunas – patogu girkalniškiams autostrada nuskuosti ten dirbti.
Jei ne pašalpininkai, grožio būtų mažiau
Girkalnyje – apie 900 gyventojų. Pasak seniūnės, jei kas nors miestelyje, pasiryžęs kitur gyventi, parduoda namą ar butą, pirkėjas greitai atsiranda. Kita situacija – kaimiškojoje seniūnijos dalyje. „Kaimai labai sensta, tuštėja. Šįmet nuo sausio iki balandžio iš seniūnijos išsiregistravo ir į užsienį gyventi išvyko 18 žmonių. Jie ieško išeities – nenorėdami senatvėje vaikams ant sprando sėdėti, traukia ten, kur uždirbs daugiau ir gaus didesnę pensiją. Kokią pensiją Lietuvoje užsidirbsi, tegaudamas 730 eurų algą? Kas dirba už minimumą, beveik be pensijos liks. Vienos seniūnijos moters, Vokietijoje šešerius metus slaugiusios senelę, pensija didesnė nei mano alga. Buvau Izraelyje, ten niekas nesupranta, kad gali būti 102 eurų pašalpa“, – daugelį šalies gyventojų kamuojančius skaudulius mini Girkalnio seniūnė J. Šaulienė. Auksarankiais ji vadina pašalpų gavėjus girkalniškius: jei ne jie, privalantys atidirbti už menkas pašalpas, miestelis nebūtų toks gražus.
„Girkalnis – ramus miestelis: nėra nei muštynių, nei prasigėrusiųjų, nei socialinės rizikos šeimų“, – teigia J. Šaulienė. Seniūnijos vadove moteris tapo 2008 metais. Nuo tada jos vyras K. Šaulys vadovauja kaimų bendruomenei „Girkalnis“. Abiem surėmus pečius, pasitariant lengviau Girkalnį stiprinti, puošti.
Gintis nuo folkloro naikintojų nesiryžo
Ko labai trūksta Girkalnyje, pastebi parapijos klebonas J. K. Kaknevičius: „Nėra kur jaunimui šokti.“
Miestelis nei tarybiniais metais turėjo kultūros namus, nei, kitaip vadinamus, turi dabar. Anuomet Girkalnio kiaulių komplekso ir kolūkio vadovai sprendė, kuriam derėtų juos statydinti. Besprendžiant atėjo nauji laikai. Taip ir liko Girkalnis be kultūros namų (centro). Raseinių rajono Kultūros centro padalinys Girkalnyje yra, bet saviveiklininkai glaudžiasi nei jiems, nei šokiams nepritaikytame pastate, kuriame veikia paštas ir seniūnija.
Antanas Vaitiekūnas, vadovaujantis Girkalnio kaimo kapelai „Gojus“ ir armonikininkų ansambliui „Gojelis“, bei muzikantas, vietos kultūrinių renginių organizatorius Kęstutis Klinka viliasi, kad laikina situacija, kai miestelyje nėra vokalinio ansamblio „Alsa“ ir abiejų folkloro kolektyvų: „Raseikos“ ir „Raseikėlės“. Kad jie įtrauktini į rizikos grupę kaip nieko neveikiantys, todėl ateityje panaikintini, pernai nusprendė Raseinių rajono kultūros centro vadovybė.
„Mane labai įžeidė toks sprendimas, todėl parašiau pareiškimą atleisti iš šių kolektyvų vadovės pareigų. Jaunai rajono Kultūros centro vadovybei tradicinė kultūra neatrodo vertinga… Iš tiesų liaudies dainos, kurias atlikome, tai tautos lobynas. Jį iš senolių surankiojau Girkalnio apylinkėse. Verkė folkloro ansamblio moterys, kai jo neliko“, – sako J. Šaulienė, 22 metus vadovavusi Girkalnio folkloristams ir už puikų jų pasirodymą dainų šventėse pelniusi medalių, padėkų.
Mokslas nuo seno rūpėjo
Girkalnio gimimo metais laikomi 1417-ieji, kai vietovė pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose: tada Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas dovanojęs Žemaičių vyskupui baudžiauninkų ir žemių, tarp jų – Girkalnį. Jis žemaičių vyskupams priklausė iki 1842 m. Miestelis degė 1834 m., 1898 m. ir per Antrąjį pasaulinį karą.
Girkalnio kapinėse palaidotas vienas iš lietuvių dramaturgijos pradininkų Aleksandras Fromas Gužutis (1822–1900), kilęs iš Girkalnio valsčiaus.
Girkalnyje, kaip ir daugelyje Lietuvoje vietovių, nuo seno gyveno daug žydų. Antai 1897 m. iš miestelio 648 gyventojų 530 buvo žydų tautybės. Antrojo pasaulinio karo pradžioje nužudyta apie 800 (kitais duomenimis – 1 650) Raseinių ir Girkalnio žydų.
Miestelyje likę du žydų mediniai namai, vienas iš jų priklausė Melžimo mokymo centro įkūrėjo ir vadovo Josifo Taco (1949–2008) tėvams.
Nėra tikslių žinių, kada Girkalnyje įkurta mokykla. Kadangi 1637 m. rašytiniame šaltinyje minimas miestelyje gyvenęs mokytojas Jonas Bekešas, daroma išvada, kad čia veikė mokykla. Girkalnyje parapinė mokykla įkurta 1820 m., lietuviška pradžios mokykla – 1919 m., progimnazija – 1945 m., septynmetė pertvarkyta į vidurinę 1955 m.
Carizmo laikais, kai buvo draudžiama mokyti vaikus lietuviškai skaityti ir rašyti, Girkalnyje to juos slapta mokė daraktoriai.
Buvusi vidurinė, dabar pagrindinė mokykla „sulipinta“ iš keturių pastatų – pagrindinio ir priestatų.
Tvarkyti senąją bažnyčią – beprasmiška
Iš Sangrūdos, Kalvarijos seniūnijoje, Marijampolės rajone, kilęs, penkių vaikų šeimoje užaugęs, ūkiškų darbų užgrūdintas kunigas J. K. Kaknevičius, 1988 m. paskirtas Girkalnio parapijos klebonu, turbūt už galvos susiėmė, pamatęs vietos bažnyčią: žemų lubų, ankšta, 1967 m. įkurta sename mediniame name. Nei praplėsi, nei paaukštinsi.
Girkalnio medinė bažnyčia, pastatyta 1898 m., sudegė per Antrąjį pasaulinį karą, o įrengtoji koplyčioje liepsnose supleškėjo 1964 m. Klebonas įtaria, kad buvo padegta, tuo laikotarpiu sudegė nemažai šalies šventovių.
Klebonas J. K. Kaknevičius 1990 m. ryžosi statydinti naują bažnyčią. Jai lėšų paaukojo tikintieji, rėmėjai. Klebonui nepatiko architekto Felikso Sakalausko pirmasis šventovės projektas. „Ne prie širdies buvo… Jam pasakiau, kad norėčiau kažin ko apvalaus. Kitą rytą skambina architektas: „Sugalvojau!“ – mūrinės, apvaliašonės šventovės atsiradimo pradžią prisimena klebonas pridurdamas: – Kokios norėjau bažnyčios, tokia ir yra: nei senoviška, nei naujoviška.“ Šventovės viršuje – tiltelis. Nuo jo atsiveria Girkalnio panorama, tolumoje matyti Šiluvos koplyčios bokštas.
Naujoji Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta beveik per 7 metus. Ją 1997 m. rugsėjo 28 d. konsekravo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Statybos atėmė klebono sveikatą. Jam vykdyti kunigišką tarnystę padeda brolis kunigas, poetas Vitas Kaknevičius.
„Nuostabi!“ – Girkalnio naująja bažnyčia gėrėjosi miestelyje apsilankę keli šimtai tarptautinio architektų simpoziumo dalyvių iš viso pasaulio.
Netuštės!
Vis dėlto ar ne veltui klebono pastangos, kai Lietuva tuštėja, – galbūt po kelių dešimčių metų Girkalnio bažnyčia niekam nebus reikalinga, stovės užkalta? Kokia parapijos perspektyva?
„Aplinkinių kaimų galbūt neliks, bet parapija liks, nes gyvuos Girkalnio miestelis. Žmonės nebenori gyventi mieste, nori ramybės. Tad keliasi ir kelsis į ramias, strategiškai patogias vietoves“, – įsitikinęs klebonas J. K. Kaknevičius.
Girkalnis – darbščių žmonių kraštas. Vieni sumaniai ūkininkauja, kiti bitininkauja, treti duoną pelnosi virdami ir parduodami gardžias uogienes, daugelis savo sodybose puoselėja grožį.
Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ
„ŪP“ korespondentė
Autorės nuotraukos
Šaltinis: www.ukininkopatarejas.lt
no images were found