Gintautas Sakalauskas / E. Genio/LRT nuotr.
Gintautas Sakalauskas, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininkas
Kiekvieną kartą, kai internetinėje erdvėje paskelbiama žinia apie nepilnamečių smurto protrūkį, su nerimu laukiu, koks bus tolesnis viešosios informacijos procesas – kiek jis pažadins naujo smurto, reikalavimų griežtinti atsakomybę ir kiek giliai sugadins gyvenimą ne vien smurto dalyviams, jų artimiesiems, bet ir neva neužkirtusiems jam kelio, nieko nedariusiems, nepastebėjusiems, laiku nesiėmusiems veiksmų ir pan.
Apie nepilnamečių smurtą skelbiama stebėtinu reguliarumu – nuo 1998 m., kai ėmiau domėtis nepilnamečių nusikalstamu elgesiu, turiu sukaupęs ne vieną segtuvą įvairiuose Lietuvos laikraščiuose apie tai publikuotų straipsnių. Pastarąjį dešimtmetį to daryti jau nebereikia – viskas nuolat kabo internete. Neabejotina, kad nepilnamečių smurtas ir toliau tuo pačiu reguliarumu mirgės medijose, nes joms tai yra „neišsemiamas šaltinis“, žymaus norvegų kriminologo Nilso Christie žodžiais tariant. Ką būtų pravartu žinoti vėl apie jį išgirdus, prieš pradedant jo bijoti, prieš imant ko nors reikalauti, ką nors siūlyti, tiesiog piktintis ar priimant kokius nors sprendimus?
Ar jaunimas turi būti geresnis už likusią visuomenę? Neturi ir negali. Jaunimas atspindi savo laikmetį, be to, jis daug jautriau ir radikaliau reaguoja į įvairius socialinius ir ekonominius pokyčius, patirtą asmeninį ir struktūrinį neteisingumą, santykių ir materialų skurdą, neviltį, smurtą, kartų konfliktą. Bet kurios vyresnės kartõs (visais laikais!) projekcija į jaunimą tik kaip į ateitį, tik kaip į perspektyvą, tik kaip į tuos, kurie „nekartos mūsų klaidų“, yra egoistinė, neteisinga ir neperspektyvi, be to, dažnai yra tiesiog savo neišsipildžiusių svajonių perkėlimas. Jauni žmonės kaip niekas kitas gerai jaučia, kai yra laikomi tik įvairaus poveikio, lūkesčių ir draudimų objektais, o ne savarankiškais žmonėmis.
Kol bus daug smurto visuomenėje bendrai, tol jo bus daug ir tarp jaunimo.Turime daug asmeninių ir mokslinių galimybių palyginti smurto lygį Lietuvoje ir kitose Vakarų ir Šiaurės Europos šalyse. Nepaisant žymių ir reikšmingų teigiamų pokyčių, jo vis dar yra labai daug – ten, kur žmonės patys yra patyrę daug smurto, neteisingumo, priespaudos nepagarbos. Nepalyginsi situacijos, buvusios Lietuvoje prieš 20 metų, ji daug geresnė, bet ir šiais laikais, grįžęs po kelių savaičių iš bet kurios Vakarų Europos šalies į lietuvišką komunikacinę ir santykių erdvę, jauti tvyrantį smurtą (ir jauti jo daug mažiau, kai grįžti iš į Rytus nuo Lietuvos esančių šalių). O ką jau bekalbėti apie statistinius palyginimus – nužudymų, patyčių, savižudybių, tų pačių komentarų internete… Taigi ir jaunimas negyvena vakuume, jis gyvena toje pačioje aplinkoje, todėl ji turi keistis, ją turime keisti, jei norime, kad smurto būtų mažiau.
Smurto tarp nepilnamečių yra daug, bet sunkus smurtas yra labai retas atvejis. Neteisingas atsakymas į pirmąjį užduotą klausimą, ar jaunimas turi būti geresnis, gali nuvesti klystkeliais atsakant ir į kitus. Visuomet džiaugiuosi suaugusiaisiais, kurie turi pakankamai sveiko požiūrio ir išdrįsta pripažinti, „O ką, mūsų laikais buvo kitaip?“ Buvo taip pat. Kas nepilnametystėje nėra dalyvavęs muštynėse, pats buvęs tai kaltininku, tai auka, o tėvai, mokytojai ir visi kiti „anie“ apie tai nieko nežinodavo? Tačiau šie įvykiai dažniausiai būdavo ir yra tik epizodiniai. Jais gali piktintis, juos gali ignoruoti, tačiau jie neišvengiami. Idealiu atveju apie juos galima kalbėtis, juos į(si)vertinti, tačiau jie nėra „griūnančio pasaulio požymis“.
Kas kita, kai toks smurtas tampa struktūrinis, nebe epizodinis, kai kaltininko arba aukos vaidmuo tampa nuolatinis ir sisteminis, arba kai smurtas yra sunkus. Visgi toks smurtas tarp nepilnamečių yra labai retas – per metus jo registruojama keliasdešimt atvejų ir turint mintyje, kad Lietuvoje gyvena maždaug 100 tūkstančių nepilnamečių (14–17 m.), tai sudaro tik maždaug 0,03–0,05 proc. tokiu sunkiu smurtu apkaltintųjų šioje amžiaus grupėje, o t. y. maždaug du kartus mažiau (!) nei tarp suaugusiųjų. Turint mintyje tai, kad sunkus smurtinis nepilnamečių nusikalstamas elgesys beveik visuomet yra spontaniškas, neapgalvotas, impulsyvus, jo latentiškumas taip pat yra daug mažesnis nei analogiškas suaugusiųjų sunkus smurtinis elgesys. Tikimybė nuo jo nukentėti yra labai maža, nors nuo jo dažniausiai nukenčia būtent (tie) patys nepilnamečiai.
Lietuvoje galioja Baudžiamasis kodeksas. Atrodytų, lyg ir savaime aišku, bet kiekvieną kartą, kai kyla ažiotažas dėl kokio nors smurtinio įvykio, iš šalies stebint gali susidaryti įspūdis, kad Baudžiamojo kodekso (BK) Lietuvoje nėra ir jis nedraudžia smurto, nenumato bausmių, todėl neva reikia kuo skubiau jį priimti arba pakeisti, „patobulinti“. BK 140 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę net už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Kita vertus, akivaizdu, kad baudžiamoji atsakomybė yra prastas instrumentas konfliktams spręsti. Čia kaip plaktuku mėginti operuoti širdį. Todėl baudžiamąją atsakomybę, ir ypač – nepilnamečiams, stengiamasi taikyti tik kraštutiniu atveju, kaip paskutinę priemonę, suvokiant, kad, norint pasiekti realų elgesio pokytį, pirmiausia reikia atvejo vadybos, o ne baudimo.
„Nebaudžiamumo atmosfera“. Kartais girdėti pasipiktinimų, kad baudžiamoji atsakomybė nepilnamečiams už didžiąją dalį nusikalstamų veikų BK numatoma „tik“ nuo 14 metų, o už visas kitas – nuo 16 metų, ir kad maksimalus laisvės atėmimo bausmės terminas yra „tik“ 10 metų. Įvairiose šalyse minimali amžiaus riba baudžiamajai atsakomybei varijuoja, tačiau Europos vidurkis yra 14–15 metų. Pavyzdžiui, visose Skandinavijos šalyse ji kyla tik nuo 15 metų. Be to, daugelis šalių Europoje nepilnamečiams taiko daug labiau jų socialinę brandą atitinkančias bausmes, nei tai yra Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose už bet kokį, net ir patį sunkiausią smurtinį nusikaltimą, nepilnamečiui iki 16 metų galima paskirti tik maksimalią 1 metų laisvės atėmimo bausmę, netgi Rusijoje maksimali laisvės atėmimo bausmė 14–16 metų nepilnamečiams yra 6 metai.
Svarbu suvokti, kad nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė yra daug labiau orientuota į asmenį, o ne į padarytą nusikaltimą, o bendrasis prevencinis poveikis (t. y. tai, kiek tokių bausmių taikymas lemia kitų, dar nenusikaltusių nepilnamečių elgesį) faktiškai yra nulinis.
Svarbu žinoti ir tai, kad tais atvejais, kai nepilnamečiui netaikoma baudžiamoji atsakomybė, nes jis nėra sulaukęs minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus, jam gali būti pritaikytos kitos priemonės pagal Minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą, o tėvams – administracinė atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą ir civilinė atsakomybė atlyginti padarytą žalą.
Nepasitikėjimas teisėsauga. Susidarius įspūdžiui, kad Lietuvoje nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė už smurtą, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje neva nėra ir teisėsaugos arba jeigu ir yra, tai ji paprasčiausiai „nemoka“ dirbti, ją tiesiog būtina pamokyti. Šis nepasitikėjimas teisėsauga taip pat yra patirto pažeminimo ir neteisingumo iš buvusios totalitarinės sistemos padarinys.
Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje teisingumo vykdymo sistema nepasitiki beveik pusė gyventojų ir tai yra 3–5 kartus daugiau nei, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse. Žinoma, kad pasitikėjimo lengvai neįpūsi, bet jį reikia ugdyti(s). Policija, prokuratūra ir teismai Lietuvoje yra profesionalios institucijos, veikiančios pagal įstatymus. Policija, gavusi pranešimą apie nusikalstamą veiką, privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, jei tam nėra procesinių kliūčių. Jeigu prokuratūra ir (ar) teismas nemano, kad įtariamąjį nepilnametį reikia suimti, tam yra teisinis pagrindas.
Jeigu įtariamasis „vaikščioja gatvėmis“, tai nereiškia, kad jam nebuvo paskirtos kitos kardomosios priemonės ar kad ikiteisminis tyrimas neatliekamas, nedaromi jokie procesiniai veiksmai. Jeigu teismas nuteistajam paskyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, reiškia, jos skirti nebuvo būtina. Visų šių ir kitų sprendimų teisėtumą (žinoma, to norint) galima pasitikrinti pasigilinus į įstatymus ir teismų praktiką, visiškai nebūtina (pirmiausia – žurnalistams) iš karto imti skleisti nepasitikėjimo teisėsauga atmosferos, jei tik kažkoks priimtas sprendimas atrodo nepriimtinas, keistas ar įtartinas. Pavyzdžiui, Baudžiamojo proceso kodekso 122 straipsnis numato labai konkrečius suėmimo skyrimo pagrindus ir sąlygas. Visuotinai pripažinta, kad įtariamojo suėmimas yra kraštutinė priemonė, o nepilnamečiai turėtų būti suimami tik išimtiniais atvejais, nes suėmimas sukelia reikšmingų socialinių ir psichologinių padarinių.
Vaikai turi daug teisių ir neturi jokių pareigų. Ši dažnai girdima ir tariama frazė neturi jokio tvirtesnio socialinio ar teisinio pagrindo. Joks žmogus – nei suaugęs, nei vaikas – negali turėti „per daug teisių“, jų yra tiek, kiek numato Konstitucija ar tarptautinės sutartys, pavyzdžiui, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ar Vaiko teisių konvencija. Nenoras, kad kažkas turėtų teises, taip pat yra sužalotos pototalitarinės patirties padarinys. Kadangi šį teiginį išgirstu gana dažnai, tai kai turiu progą, visada paklausiu, o kokių teisių vaikai neturėtų turėti? Teisės į gyvybę? Teisės į orumą? Teisės būti išklausytam? Teisės nepatirti smurto, teisės reikšti savo pažiūras, teisės į savo identiškumą, teisės į minties laisvę?
Visos šios teisės išlieka, net jei vaikas ir neturi ar nesilaiko pareigų. Priešingu atveju teisės netektų prasmės – tik totalitarinėse sistemose pareigų nesilaikymas reiškia ir teisių neturėjimą. Tačiau nėra tokios vaiko teisės mušti kitą, įžeidinėti, tyčiotis, meluoti, sukčiauti – visa tai nėra vaiko teisės, nors būtent toks nesuvaldytas ir įžūlus elgesys nepagrįstai sutapatinamas su vaiko teisėmis, neatsirenkant jų turinio. Tai, kad per pastaruosius tris dešimtmečius vaikų teisės ir Jungtinių Tautų mastu, ir Lietuvoje įgijo apčiuopiamą teisinę galią, yra didelis žmonijos laimėjimas. Deja, yra šalių, kur vaikai jokių teisių neturi – yra gniuždomi, prievartaujami, verčiami kariauti ir dirbti sunkius nepakeliamus darbus. Teisių niekada nebus per daug ir jos negali būti priešpriešinamos pareigoms, nes tuomet jos tampa tik miražu. Ir smurtauja vaikai ne todėl, kad turi „per daug“ teisių, o todėl, kad į jas nežiūrima rimtai.
Kaltininkų išsižadėjimas. Kaltininkai niekur nedingsta. Net jei juos kuriam laikui uždarome į kalėjimą. Didžioji dalis ilgamečių kriminalinių karjerų prasideda nuo per greito ir paprasto nepilnamečių uždarymo į kalėjimus – tai Lietuvoje prieš 20 metų dar buvo labai paprasta padaryti. Savo laikraščių publikacijų kolekcijoje turiu ne vieną pavardę, kurios anuomet ten buvo skelbiamos kartu su vaikų nusikaltėlių nuotraukomis (tai buvo uždrausta daryti tik priėmus nepilnamečių apsaugos įstatymą 2002 m.) ir ligi šiol „naujai“ atrandamos kriminalinių įvykių suvestinėse ar teismų nuosprendžiuose.
Būna tikrai liūdna, kai treneriai, mokytojai ar net tėvai pareiškia išsižadantys savo vaikų už tai, ką jie padarė. Dažniausiai tai būna paskutinė grandis asmenų, su kuriais dar galima kabintis už trapios savigarbos, tikėjimo ateitimi, noro kažką gyvenime pakeisti, atsiprašyti, atlyginti žalą, galutinai nepereiti į kitą krantą, iš kurio socialus gyvenimas atrodys nebepasiekiamas. Tada dar tokiu žmogumi gali tapti sužavėjusi mergina ar koks psichologas, probacijos pareigūnas ar gatvės socialinis darbuotojas, bet šansai jau tampa menki.
Konfidencialumas. Kodėl dar slepiat jų pavardes, juk mes jas žinom – dažnas komentaras po pranešimais, kuriuose – tik kaltininkų vardų ir pavardžių inicialai. Žinoma, kad mažoje šalyje sunku išlikti neatpažintam, ypač – provincijoje ir ypač tada, kai žurnalistai, „uoliai“ besilaikydami minėto nepilnamečių apsaugos įstatymo, parašo tikrus inicialus, vienintelę mokyklą ir vienintelę klasę, kurioje „nepažįstamasis“ mokosi.
Visgi konfidencialumo taisyklė nepilnamečių bylose yra labai svarbi, per ją stengiamasi nestigmatizuoti, nekabinti etikečių, kaltininko viduje nekurti ir neskatinti kriminalinio identiteto. Ši nuostata, besiremianti stigmatizacijos teorijos įžvalgomis ar atliktais kriminologiniais tyrimais, įtvirtinta ir Jungtinių Tautų rekomendacijose, teigiant, kad reikia vengti laikyti vaiką nusikaltėliu ir bausti jį už elgesį, nesukeliantį didelės žalos jo vystymuisi arba aplinkiniams, o jauno žmogaus vadinimas pažeidėju, teisės pažeidėju ar linkusiu pažeisti įstatymą dažnai formuoja stabilų nepageidaujamo elgesio modelį jauniems žmonėms (JT Rijado gairės). Ar norime jį formuoti?
Vertinimų šališkumas. Atrodytų, savaime suprantama, kad skirtingos konflikto šalys turės bent iš dalies skirtingas versijas, kurios nebūtinai bus vien tik tiesa arba vien tik melas. Akivaizdu, kad kai apie įvykį pasakoja auka, jos artimieji, draugai ar advokatas, jų tiesa skirsis nuo kaltininko, jo artimųjų, draugų ar advokato tiesos. Galima labiau palaikyti ar tikėti viena ar kita puse, bet visuomet svarbu turėti mintyje, kad tikroji tiesa, jei ir nebus kažkur per vidurį, tai bent jau bus arčiau jo.
Aukų rinkimas nukentėjusiajam ir (ar) sisteminis pokytis? Išties būna situacijų, kai kažkam konkrečioje situacijoje reikia konkrečios paramos. Gerai, kai atsiranda žmonių, kurie tai pastebi, kurie nori ir gali padėti. Ir jei tai daroma tyliai, subtiliai, nestigmatizuojant pačių gavėjų ir nesiekiant vien tik bent kelias dienas viešai pamirgėti nuotraukose, kotiruojantis „įžymybėmis“, yra labai gražu. Tačiau smurto aukų Lietuvoje per metus būna dešimtys tūkstančių (o kur dar visos kitos žmones ištinkančios nelaimės) ir akivaizdu, kad visiems paramos nesurinksi ir visų Prezidentas ligoninėse neaplankys.
Siekiant sisteminio pokyčio, reikėtų remti organizacijas ir struktūras, kurios gali kažką pakeisti sistemiškai, kas tai bebūtų – aukų ar nuteistųjų organizacijos, vyrų ar moterų krizių centrai, vaikų ar jaunimo dienos centrai ir pan. Jei abejojama jų veikla, reikėtų pasitikrinti, kas ką veikia iš tiesų, ko siekia ir ar sutampa jūsų ir jų tikslai – Lietuva, kurioje būtų mažiau smurto.
Pabandom iš naujo. Niekada ne vėlu pradėti iš naujo. Net jei rašyti piktus komentarus internetiniuose portaluose ar socialiniuose tinkluose atrodo taip paprasta, lengva ir gera.
Šaltinis: http://www.lrt.lt