Savaitės pradžioje gavau pasiūlymą savanoriauti V. Adamkaus knygos pristatyme. Ketvirtadienio vakaras laisvas, nieko neveiksiu, sutikau. Nelabai domėjausi, kas ten iš tiesų vyks, nes maniau, kad manęs tai nelies. Nuvykau į VDU Didžiąją Aulą, pradėjau savo darbą. Ten sužinojau, kad atvyks ir Jo Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus. Pasibaigus oficialiai renginio daliai, gavau trumpą pertraukėlę ir labai norėjosi bent akies krašteliu žvilgtelti į žmogų, kurį nuo vaikystės žinojau esant ypatingą. Įeinu į salę. Ji pilna įtakingų žmonių, tačiau visi labai draugiški, malonūs. Staiga išgirstu pasiūlymą prisėsti prie Prezidento ir su Juo pabendrauti. Širdis nusirito į kulnus. Aš??? Su Prezidentu?? Juk aš čia tik pagalbininkė. Bet visgi smalsumas ir noras nugalėjo. Supratau, kad ne kiekvienam jaunam žmogui pasitaiko tokia proga. Tai, mums kalbantis, pripažino ir Jo Ekscelencija, pasakęs, kad „gaila, bet retai tenka bendrauti su jaunais žmonėmis“. Atsisveikinusi su Prezidentu, pakilau su iš laimės drebančia širdim ir su suvokimu, kad tokia proga galbūt pasitaiko tik kartą gyvenime.
Taigi, savanorystė yra pilna malonių atsitiktinumų. Ačiū VDU už galimybę!