Lapkričio 8 d. baigdamas savo kadenciją, Seimas patvirtino etninės kultūros plėtrai ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugai svarbius teisės aktus.
Patvirtinti Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo ir Etninės kultūros globos tarybos nuostatų pakeitimai, kurie Seime buvo svarstomi ir tobulinami jau penkerius metus. Šių teisės aktų pakeitimai parengti siekiant sudaryti geresnes sąlygas etninės kultūros plėtrai ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugai, įtvirtinti Seimui atskaitingos ekspertinės institucijos Etninės kultūros globos tarybos statusą.
1999 m. priimto Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo ir 2000 m. įkurtos Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) nuostatų keitimą paskatino įvairios priežastys.
Visų pirma siekta atsižvelgti į UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo dar 2005 m., tačiau iki šiol nebuvo priėmusi teisės aktų, skirtų jos įgyvendinimo užtikrinimui. Konvencijoje pateiktas nematerialaus kultūros paveldo apibrėžimas iš esmės atitinka etninės kultūros sritį: „Nematerialus kultūros paveldas“ – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susijusios kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, taip skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Prie konkrečių nematerialaus kultūros paveldo sričių priskiriamos žodinės kūrybos tradicijos ir išraiškos formos (pavyzdžiui, tarmės, sakytinis folkloras – pasakos, sakmės, patarlės ir kt.), atlikimo menai (dainuojamasis, instrumentinis, šokamasis, žaidybinis, vaidybinis folkloras ir kt.), papročiai, apeigos ir šventiniai renginiai, tradiciniai amatai, su gamta ir visata susijusi veikla ir mokslo sritys (liaudies žinija).
Konvencija nustato, kad kiekviena ją ratifikavusi valstybė, siekdama užtikrinti savo teritorijoje nematerialaus kultūros paveldo apsaugą, plėtojimą ir didesnę jo svarbą, turėtų nustatyti bendrą politiką nematerialaus kultūros paveldo srityje, plėtoti šio paveldo studijas, teisinėmis, administracinėmis ir finansinėmis priemonėmis skatinti mokymo įstaigų steigimą arba stiprinimą, steigti nematerialaus kultūros paveldo dokumentavimo įstaigas ir siekti, kad jos būtų lengviau prieinamos. Be to, kiekviena konvenciją ratifikavusi valstybė turėtų paskirti arba įsteigti vieną ar daugiau kompetetingų institucijų, kurios rūpintųsi jos teritorijoje esančio nematerialaus kultūros paveldo apsauga.
Priimdamas Etninės kultūros įstatymo ir EKGT nuostatų pakeitimus, Seimas eksperto nematerialaus kultūros apsaugos srityje įgaliojimus suteikė Etninės kultūros globos tarybai, kadangi jos veikla atitinka visų konvencijoje išvardytų nematerialaus kultūros paveldo sričių globą, o ekspertiniai sprendimai priimami pasitelkus įvairiose etninės kultūros srityse veikiančių institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovus.
EKGT veikla apima ne vien kultūros, bet ir švietimo ir mokslo, tradicinių amatų bei kaimo plėtros, kultūrinio turizmo, regioninės politikos ir kitas sritis, kurios Lietuvos valdymo sistemoje priskiriamos skirtingoms ministerijoms. Neaprėpiant etninės kultūros visumos, negali būti kryptingai plėtojama etninės kultūros valstybinė globa, todėl EKGT, teikdama Seimui ir Vyriausybei ekspertines išvadas, užpildo trūkstamą grandį sujungdama įvairiose etninės kultūros srityse veikiančių institucijų ir visuomeninių organizacijų patirtį.
Tačiau iki šiol EKGT sudarymo tvarka neužtikrino, kad EKGT nariai privalo pasižymėti didele patirtimi etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo srityje, dalį narių į Tarybą delegavo su etnine kultūra netiesiogiai susijusios institucijos (Lietuvos universitetų rektorių konferencija, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos muziejų asociacija, Ministras Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Seimas). Keičiant Etninės kultūros įstatymą ir EKGT nuostatus, buvo pakeista EKGT sudarymo tvarka atsisakant valdžios institucijų skiriamų narių, paliekant vien tiesiogiai su etninės kultūros globa susijusių institucijų bei organizacijų deleguojamus narius, turinčius etnokultūrinę patirtį – tokiu būdu užtikrinant aukštą ekspertinę Tarybos kompetenciją.
Tarybos narių skaičius liko tas pats (21), kiekvienas Tarybos narys privalės turėti ne mažesnę kaip 3 metų patirtį etninės kultūros srityje. Deleguojančių institucijų ir organizacijų sąrašą sudaro ne tik visos iki šiol jame jau buvusios etninės kultūros srityje veikiančios įstaigos (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvių etninės kultūros draugija, Lietuvos kraštotyros draugija, Lietuvos ramuvų sąjunga, Lietuvių katalikų mokslo akademija, Lietuvos nacionalinis kultūros centras ir 5 Tarybos padaliniai etnografiniuose regionuose), bet ir sąraše dar nebuvusios (Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Klaipėdos universitetas, Šiaulių universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos liaudies buities muziejus, Vilniaus etninės kultūros centras).
Be to, keisis Tarybos pirmininko rinkimo tvarka: Seimas tvirtins pirmininko kandidatūrą, demokratišku būdu išrinktą pačios Tarybos, o ne Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto. Tokia naujoji Tarybos sudarymo ir pirmininko rinkimo tvarka atitinka Europos Sąjungos ir Europos Komisijos deklaruojamus „iš apačios į viršų“ ir „rankos atstumo“ principus, kurie skatina apsaugoti ekspertinių institucijų veiklą ir sprendimų priėmimą nuo politikų įtakos.
Rengiant aptariamų teisės aktų pakeitimus, taip pat buvo atsižvelgta į Europos Sąjungos nuostatą skatinti regioninę įvairovę. Siekiant sustiprinti Lietuvos etnografinių regionų kultūros valstybinę globą ir sudaryti sąlygas regioninės heraldikos įteisinimui, Etninės kultūros įstatyme ir EKGT nuostatuose pirmąkart įvardijami atskirų etnografinių regionų pavadinimai: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Žemaitija ir Mažoji Lietuva. EKGT jau daugiau kaip 15 metų naudoja šiuos etnografinių regionų pavadinimus, juos įtraukdama į savo padalinių etnografiniuose regionuose (regioninių etninės kultūros globos tarybų) pavadinimus. Kita vertus, šių regioninių tarybų statusas įstatyme ir EKGT nuostatuose nebuvo pakankamai įtvirtintas. Tuo tarpu šių regioninių tarybų veikla yra itin svarbi ir leistų užpildyti pastaraisiais metais susidariusią spragą etnografinių regionų valstybinės globos srityje, kuri susidarė panaikinus apskričių administracijų priedermę globoti į apskrities teritoriją patenkančių etnografinių regionų savitumą. Keičiant Etninės kultūros įstatymą ir EKGT nuostatus, buvo aiškiai apibrėžtas Tarybos padalinių regioninių tarybų teisinis statusas, uždaviniai ir paskirtis – padėti Tarybai spręsti strateginius etninės kultūros globos, plėtros ir politikos klausimus etnografiniame regione.
Pakeitimai leis sustiprinti ir etninės kultūros finansavimo galimybes, nes vienas iš naujai įtvirtintų EKGT uždavinių – dalyvauti įgyvendinant programinį ir konkursinį etninės kultūros plėtros ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugos finansavimą, teikti siūlymus ir išvadas Seimui, Vyriausybei ir savivaldybėms dėl etninei kultūrai, nematerialiam kultūros paveldo apsaugai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, dėl finansavimo tvarkos tobulinimo, programinio ir konkursinio finansavimo, lėšų naudojimo veiksmingumo. Atnaujintais teisės aktais įtvirtinama nauja Etninės kultūros tęstinumo ir kaitos tyrimų programa, kurios įgyvendinimą pavesta koordinuoti EKGT. Etninės kultūros įstatyme išliko valstybinė Etninės kultūros plėtros programa (Taryba turi inicijuoti jos rengimą ir padėti Vyriausybei koordinuoti bei prižiūrėti jos įgyvendinimą), nors šią programą Kultūros ministerijos atstovai stengėsi išbraukti iš Etninės kultūros įstatymo. Kultūros ministerija yra sustabdžiusi jos rengimą ir įgyvendinimą.
Etninės kultūros įstatymo pakeitimai įtvirtino naują statusą Jono Basanavičiaus premijos, kuri yra visuotinai pripažįstama iškiliausia ir garbingiausia premija, kasmet teikiama už reikšmingą etnokultūrinę veiklą. Ši premija iš valstybinės virs nacionaline, jos naujus nuostatus, suderintus su Taryba, Vyriausybė turi patvirtinti iki 2017 m. liepos 1 dienos.
Apibendrinant galima teigti, kad aptariamų teisės aktų pakeitimai įtvirtina aiškesnę etninės kultūros valstybinę globą užtikrinančių institucijų sistemą, apima ne tik etninės kultūros, bet ir nematerialaus kultūros paveldo apsaugą, pirmąkart įstatymu apibrėžiama EKGT pertvarkymo, sudarymo ir valdymo tvarka, strateginės veiklos kryptys, uždaviniai ir teisės, administravimas ir veiklos finansavimas, išsamiau reglamentuojama Tarybos padalinių etnografiniuose regionuose veikla, įtvirtinama Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija.
Etninės kultūros įstatymo ir Tarybos nuostatų pakeitimus parengė grupė Seimo narių, atstovaujančių skirtingas politines partijas: Valentinas Stundys, Raimundas Paliukas, Vida Marija Čigriejienė, Rima Baškienė, Rytas Kupčinskas, Vytautas Juozapaitis, Povilas Urbšys, Saulius Bucevičius, Kęstutis Daukšys. Projektai buvo svarstomi ir tobulinami daugiau kaip penkerius metus: pirmuosius variantus 2011 m. rugsėjo 20 d. užregistravo tuometinis Seimo narys Gintaras Songaila, o Seimas jų svarstymui pritarė 2011 m. lapkričio 15 d.
Pakeistas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas ir nauji Etninės kultūros globos tarybos nuostatai įsigali nuo 2017 m. sausio 1 dienos, išskyrus nuostatas dėl Tarybos naujos sudarymo tvarkos, paliekant galimybę dabartinei Tarybai užbaigti savo kadenciją.
Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas
Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) nuostatai
Šaltinis: http://alkas.lt/