Bendram gyvenimui suvedė miškas

Genovaitė Paulikaitė

„Gegužės mėnesį sukako 31 metai, kai su žmona Rima kartu dirbame Paliepių girininkijoje. Tiesa, kaip sako mūsų urėdas Antanas Kilčauskas, anksčiau už tokį pastovumą medaliu būtumei apdovanotas, dabar  – vos ne kaip į nusikaltėlį žiūrima“, – pastarųjų metų prieštaringais išgyvenimais pasidalija Raseinių miškų urėdijos Paliepių girininkas Vytautas Bulotas.

Pavilioti miškų

Tiek Rima, tiek Vytautas į miškininkystę pasuko panašiu keliu. Vytautas gimė ir augo Šakių rajone, Gelgaudiškyje.  Nuo vaikystės viliojo dvaro parko medžiai, netoliese ošiantis miškas. „Mėgdavau po miškus vaikščioti, grybauti, uogauti,– vaikystę prisimena Vytautas.– Mama sakydavo, kad būdamas dviejų metų pareiškiau, kad būsiu girininkas. Savo gyvenimą su mišku siejau ir mokydamasis pradinėje, ir Gelgaudiškio vidurinėje mokykloje.“ Atrodo, viskas dėsninga, kad baigęs mokyklą išvažiavo studijuoti miškininkystės į tuometinę Žemės ūkio akademiją – dabar Aleksandro Stulginskio universitetas.

Panašiu keliu gyvenimas vedė ir Rimą, gimusią ir augusią Kelmės rajone, Žalpių kaime. „Prie miškų gyvenome, matyt, todėl ir susigundžiau miškininkystę studijuoti. Ir seneliai miškuose gyvena. Senelis iki sovietmečio net savo miško trupučiuką turėjo“, – pasakoja Rima. Ji miškų ūkio inžinierės specialybę įgijo Kauno A. Kvedaro miškų technikume, dabartinėje Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje.

Sprendimas be pataisų

1986 metais baigęs miškininkystės studijas Vytautas Bulotas gavo paskyrimą į Raseinių miško pramonės ūkį, kuriam tuo metu  vadovavo ilgametis vadovas, o atkūrus urėdijas – pirmasis Raseinių miškų urėdijos urėdas Gintautas Rutka. Mėnesį stebėjęs jauną specialistą, jis ir nusprendė paskirti jį Paliepių girininkijos girininku.

Mėnesiu anksčiau į Raseinius atvyko ir Rima. „Praktiką atlikau Tytuvėnų miškuose, bet man nepatiko. Pasirinkau Raseinius. Prisimenu, atvažiuoju, o ūkio direktorius Gintautas Rutka pasižiūri į mane ir lyg sau, lyg man tarsteli: „Ir kur aš tave, vaikeli, dabar dėsiu?“ – pirmąją pažintį su Raseiniais prisimena Rima ir priduria, kad ir technikume dažnai tekdavo panašius pamąstymus išgirsti. Kurse studijavo 85 vaikinai ir 5 merginos, tad neretas dėstytojas mesteldavęs: ir ką tos merginos miške darys. Susiklostė taip, kad iš penkių iki keturios šiol dirba miškuose, o iš vyrukų miškininkystėje gal tik koks trečdalis liko.

 Tačiau tais laikais atsiųstam jaunam specialistui nė vienas vadovas durų neparodydavo. Tad ir ūkio vadovas G. Rutka, kiek pamąstęs pareiškė: „Važiuok į Paliepių girininkiją“.“ Nežinojau, nei kas tie Paliepiai, nei kur jie yra, – prisimena moteris.– Su amžinatilsi tėvuku važiuojame į Paliepius. Tipiniai sovietmečio girininkijos pastatai. Dalyje jų gyvena žmonės. Kadangi laisvų butų nebuvo, apgyvendino pas vieną močiutę.“

1986 metų balandžio 1 dieną Rima pradėjo dirbti Paliepių girininkijoje, o po mėnesio – lemtingas susitikimas. „Prisimenu, grįžtu po  Gegužės 1-osios švenčių, o mano šeimininkė ir sako: „Ar žinai, kad nebeturime girininko? Nežinau, atleido jį, ar pats išėjo.“ Ryte nueinu į girininkiją ir tikrai nebėra girininko. O po pietų mums atvežė naują girininką. Pasižiūrėjau į jį ir nusprendžiau, kad jis bus mano vyras, – nusijuokia Rima. –Netrukus kolegos be užuolankų teiraudavosi, kada bus vestuvės. Taigi po metų ir apsivedėme.“

„Dažnai pajuokaujame, kad mes daugiau kaip tris dešimtmečius 24 valandas per parą kartu“, – žmoną papildo Vytautas. Jis dirba girininku, o jo pavaduotoja – Rima, kurią dažniausiai vyras Rimute vadina.

18 metų Vytautas ir Rima pragyveno Paliepiuose. Ten susilaukė dukters ir sūnaus. Šiandien jie jau iš namų išskridę ir savus gyvenimus kuria.  Prieš gerą dešimtmetį Bulotai nusipirko namuką Ariogaloje, už 12 km nuo Paliepių. 17 arų sklypas padeda atitrūkti nuo darbinių rūpesčių. Vytautas prie namų dekoratyviniais medžiais užsiima. Pats įskiepija, pats prižiūri. Negali juk tradicinių medžių miestelyje prisisodinti. Praeis dešimtmetis kitas, jie užaugs ir ką tada daryti. Tad ir augina dekoratyvinius, paties Vytauto įskiepytus medelius. Rima atsiduoda kitai savo stichijai – gėlėms. Nors jai gražios visos gėlės, bet didžiausią vietą širdyje užima rožės. „Kai pavargstu, atsisėdu ant sūpynių ir žiūriu į savo gėles“, – sako moteris.

Girininkijoje – visa Lietuva

Paliepių girininkiją galima atpažinti pagal Ariogalos šaltinėlį, prie kurio vos ne kiekvienas pro šalį važiuojantis stabteli jo vandeniu atsigaivinti. Kiti specialiai prie jo važiuoja vandens parsivežti. Apie šį šaltinį sudėta daug pasakojimu. Vieni tvirtina, kad tai jaunystę saugantis vanduo, kiti – kad jis visas ligas gydo. „Kas ir ką besakytų, bet šis vanduo ypatingas. Prisipili buteliuką vandens iš šulinio, žiūrėk, po kelių dienų jis jau žaliuoja, o šaltinio vanduo laikosi nesikeisdamas“,– pastebėjimu pasidalija Vytautas.

Kitas šios girininkijos išskirtinumas – yra plotas, kuriame visi Lietuvoje augantys medžiai įsikūrę.  „Ten auga ne tik ąžuolas, uosis, drebulė, beržas, eglė, bet ir  skroblas, klevas, liepa, skirpstas, vinkšna, o šalia to sklypo – didelė pušis“,– pasakoja girininkas ir paaiškina, kad dabar tas plotas yra kertinė buveinė, nes ko gero niekur kitur nėra kito miško, kuriame būtų galima pamatyti visus Lietuvos medžius.

„Girininkijos miškai labai mišrūs. Kai išeiname ženklinti kirtimui medžių, vieno lapo jiems surašyti neužtenka“, – miško įvairovę apibūdina Rima.

Auga biurokratizmas

„Darbas girininkijoje nėra lengvas. Mūsų miškai drėgni, tad iš guminių batų neišlipame,– kasdieniniais rūpesčiais dalijasi Vytautas. Per savo darbo metus atsodinęs apie 900 ha miško. Dalis jo sodintų medžių jau tarlentėms tinkami. Retinant mišką reikia dalį medžių iškirsti. „Nors sodinti yra žymiai maloniau, negu medį kirsti“, – atvirauja Vytautas ir pasidžiaugia, kad šiais metais girininkijoje pasodinta apie 100 tūkstančių jaunų medelių, kurie naudą neš tik ateinančioms kartoms.

Kadangi per aukcionus parduotą medieną pirkėjai atsiima girininkijoje, tas padeda geriau apsaugoti pagamintą medieną. Girininkijos darbuotojai iškart pastebi bandančius be jų žinios iš miško išsivežti medieną. „Tik apmaudu, kad apie miškininkų darbą skleidžiama neteisinga informacija. Kad ir apie medienos pardavimus. Girdi, miškininkai vertingą medieną parduoda kaip menkavertę ir taip lobsta. Kaltinimai be pagrindo,“ – sako girininkas.

Nežinios dienos

Per tris dešimtmečius Rimai ir Vytautui teko išgyventi nemažai permainų. Vienos atsirado miško pramonės ūkiui tapus urėdija, kitos – prasidėjus miškų privatizavimui. Kadangi kaimyninėje Ariogalos girininkijoje labai daug  palei Dubysą buvusių miškų buvo atiduoti savininkams ir ši girininkija sumažėjo iki 750 ha, buvo nuspręsta ją prijungti prie Paliepių girininkijos. Dabar šios girininkijos plotas – apie 2800 ha, o norint visą apvažiuoti ratu, reikia 90 km sukarti.

Girininkijoje be girininko ir jo pavaduotojos, dirba dar du eiguliai. Abu gimę ir užaugę Paliepiuose. Vieno jų ne tik tėvas, bet ir senelis buvo eigulys. Tad abu labai gerai žino kiekvieną miško keliuką, kiekvieną takelį. „Darbas miške turi savo specifiką. Mišką reikia labai gerai pažinti. Nežinau, kokia prasmė įvesti kadencijas. Juk per pirmuosius penkerius metus su mišku tik susipažinsi“,–  ramybės Rimai neduoda pastaruoju metu žadamos reformos.

‚Esame didžiulėje nežinioje, kokios nepatyrėme per visus ankstesniu permainų metus. Neaišku, kaip ir kas čia bus daroma. Viskas daroma už uždarų durų ir be miškininkų nuomonės. Buldozeriu stumiama reforma, – žmonai pritaria Vytautas ir pasidalija abejonėmis dėl girininkijų išlikimo: ar tik valdžia tik dėl ramybės išsaugojimo nesako, kad paliks girininkijas.– Tiek permainų išgyvenome, visus sunkumus ir krizes įveikėme, o dabar visiškai nežinome, kas bus. Jei bus sumažintas girininkijos darbuotojų skaičius, spėsime tik pačius svarbiausius darbus atlikti.“

O kiek pamąstęs Vytautas pasidalija dar vienu pamąstymu. Kažin, ar šiandieninei valdžiai miškų ateitis rūpi. Tai labiau panašu į norą kažkam lengvai perduoti didžiulį valstybės turtą – miškus. O be mišku ir ūkininkavimo bazė stipri sukurta. Atnaujinti urėdijų ir girininkijų pastatai, supirkta naujausia technika.  Juk jei valdžiai rūpėtų miškai, tikriausiai prieš imdamiesi reformų, nepaliktų nuošalyje miškininkų?..

Šaltinis: manokrastas.lt

no images were found