Irena VASINAUSKAITĖ
Tikiuosi nesiginčysime dėl posakio „Sveikata – brangiausias turtas“. Tačiau mūsų valstybėje į gyvybiškai svarbius klausimus nėra atsakymų.
Pavyzdžiui, kiek žmogui reikia turėti antikūnų, kad nebereikėtų skiepų – kiekvienas ekspertas atsako kitaip. Vieningos nuomonės nėra. Varijuojama nuo 500 iki 1000 vienetų.
Kas pandemiją koordinuoja: medikai, politikai ar verslininkai? Lietuvoje išskirtinė situacija, kai Sveikatos apsaugos ministro kompetencijos klausimus gvildena… vidaus reikalų ministrė. Iki Portugalijos pavyzdžio liko tik vienas žingsnis. Ten vakcinacijos procesui vadovavo generolas. Laikas tautos gelbėjimo pareigai ruoštis ir Krašto apsaugos ministrui Arvydui Anušauskui?
Šalyje dėl pandemijos valdymo sąlygotų problemų nuvilnijo ne viena rezonansinė akcija, tačiau aiškiau nepasidarė. Net į dviejų garsių dainininkų – Liudo Mikalausko ir Stano – klausimą, kam jiems trečiasis skiepas, jei turi dešimtis tūkstančių antikūnų, atsakymo jau visas mėnuo nėra.
Tradiciškai tenka griebtis visagalio interneto. Profesorė Aurelija Žvirblienė teigia, kad „iš tikrųjų skiepo pradės reikėti tik tada, kai antikūnų taps labai mažai arba tyrimo rezultatas parodys, kad jų išvis neliko. Taigi, aklai skiepytis vien tik vedamam baimės pakartotinai užsikėsti, pulti skiepytis palaikomajam skiepui vargu ar vertėtų.“
Mančesterio universiteto imunologijos profesorius Danielis M. Davisas, Jungtinės Karalystės Mokslų akademijos narys, publikavęs daugiau nei 120 straipsnių prestižiniuose leidiniuose „Nature“, „Science“, „Scientifik Amerikan“, parašė knygą „Nuostabusis vaistas“.
Analizuodamas pasaulinę imunologijos, virusologijos patirtį D. M. Davisas įspėja, kad „krapštymasis prie imuninės sistemos yra tarsi bandymas įdarbinti branduolinę energiją: potencialas didelis, bet klaida gali baigtis katastrofa“. Ir tęsia: „Imuninė sistema privalo būti atsargesnė. Jos galia negali būti suaktyvinta vien iš atsargumo. Pernelyg įaudrintos imuninės ląstelės lengvai sunaikina sveikas ląsteles ir audinius – tai įrodo tokios autoimuninės ligos kaip išsėtinė sklerozė ar vaikų diabetas, taip pat septinis šokas.“
Dėmesio vertas profesoriaus įspėjimas sergantiems reumatoidiniu artritu, kuomet ilgalaikis sąnarių uždegimas sukelia skausmą, sustingimą, neįgalumą. „Ši liga pasireiškia vienam iš šimto žmonių kiekvienoje šalyje“, – knygoje „Nuostabusis vaistas“ skelbiamais tyrimais dalijasi D. M. Davisas ir įspėja: „Sąnariuose pradėjusios kauptis imuninės ląstelės laikui bėgant sunaikina kremzles ir sąnarius.“
Šiuo rašiniu nepretenduoju nei į mokslines analizes, nei turiu kokių nors kėslų ką nors išgąsdinti. Bandau L. Mikalauskui ir Stano bei kitiems laisvalaikio skaitymui pasiūlyti D. M. Daviso knygą. Gal tuomet paaiškės, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Kuomet trūksta gyvybiškai svarbios informacijos, kokių pasekmių sveikatai galima tikėtis, kai pandemiją valdyti imasi politikai, duomenų mokslininkai ir kiti komunikaciniai influenceriai.
Tenka apgailestauti, kad prioritetu tampa ne asmens sveikata, bet urminis vakcinavimas. Keista, kai net elitu save vadinantys protestuoja tik prieš perteklinį trečiąjį skiepą, o ne prielaidas pastarajam nubrėžiantį politikų išmislą – galimybių pasą. Todėl abiems dainininkams verta pasikonsultuoti su aktoriumi Žilvinu Tratu, kuris pasitiki natūraliu imunitetu ir jau antrą kartą lengvai persirgo didesniajai daliai pasaulio baimės įvariusia kažkuria tai kovido atmaina. Beje, aktorius nestokoja galimybių ir be vadinamojo armonaitiško paso.
Kiekvieno žmogaus sveikatos būklė yra labai individuali. Būtų galima pasitarti su šeimos gydytojais, bet pasitikėjimą jais silpnina valdžios skiriamas finansinis skatinimas už agitaciją skiepytis.
Nesusikalbėjimas ir informacijos slėpimas dangstomi dėmesį silpninančiomis, hipnotizuojančiomis frazėmis: „prastas komunikavimas“, „patirties ar informacijos stoka“, „mokslinių tyrimų trūkumas“. Tačiau, nors ir trūksta žinių, skatinama tikėti mokslu.
Viename paskutiniųjų 2021-ųjų metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių už galvos susiėmusi premjerė Ingrida Šimonytė rypavo, kad ji nežino, „kiek tų vakcinų turime ir kiek jų dar reikės“.
Na, jei I.Šimonytei informacijos stinga, tai ką kalbėti apie „paribio žmones“, į kurių klausimus neatsakoma arba jie visaip pravardžiuojami bei patiria patyčias.
Taigi, žiūrim, ką turim. Neaiškūs vakcinų kiekiai. Vadinasi, kiek jų bebūtų teks sunaudoti. Reikia ar nereikia – 500 ar 50000 tikslinių antikūnų pacientas turi. Svarbu, kad tik kūnų nepritrūktų! Todėl, nors Pasaulio Sveikatos organizacija nerekomenduoja, Lietuvos valdžia nutarė skiepyti vaikus. Jau „užknisinėja“ viešoji informacija apie „sergamumo atvejų didėjimą ugdymo įstaigose“ net kai jų lankytojai „išėję Kalėdinių atostogų“…
Paaiškėjo, kad trečiajam skiepui petį atkišo tik 51 proc. Lietuvos gydytojų.
Klausiu: Apie ką turi galvoti žmogus, jei steigti vakcinų padarytos žalos kompensavimo fondą atsisako vakcinų kūrėjai, nesutariama dėl saugaus antikūnų kiekio ir vangiai skiepijasi net medikai?
Stabtelėjau. Perskaičiau, ką parašiau ir pagalvojau: gal teisus Šiaulių mero patarėjas Arnas Ilgauskas, kurio leksika „kepurę uždegė“ mūsų premjerei…
Arnai, daugiau elegancijos. Antra vertus, kaip Lietuvos žmones niekinančius, prie tarptautinės politikos ir verslo kracho valstybę privedusius galėtume pavadinti?
Šaltinis: https://www.skrastas.lt/