Vis juodai baltai, vis vertinam, ieškom teisiųjų ir kaltininkų – toks laikas, ką padarysi. Duok mums tiesą ir parodyk melagius, pasakyk, kaip reikia galvoti, kas bus, kas liks nugalėtoju, o kas tik tremtinys į save.
Trokštam pranašų arba patys bandom jais būti – tai gerai, tai labai labai gerai, nes tokie, nuoširdžiai galvojantys ir ieškantys, yra tikri, ypač banalybių ir durnumo pasaulyje reikalingi. Bet tai nėra gyvenimas.
Tikram gyvenime džiaugsmas ir skausmas eina kartu, melas ir tiesa susipynę taip, kad neatskirsi, ir viskas yra tikra. Netikrumas – taip pat, ir meilė, ir neapykanta, žmogus ir žvėris, protas ir pamišimai – viskas yra tuo pat metu.
Patinka fakto tiesa, kur nieko neišgalvota, jokių prisiskaitymų, išdėliojimo į lentynėles, tiesiog momentinė fotografija. Kur tiksli ir teisinga kiekviena detalė, nes tai begalinio ir tikro gyvenimo dalis.
Štai į mūsų parduotuvę atėjo žmogysta. Žaliais auliniais, gumos batais („botais“) – ilgais, iki kelių. Ilgas ilgas raudonas paltas, nors šilta, nepralaidus drėgmei. Guminės storos pirštinės aukščiau alkūnių – oranžinės, iš vidaus atraituose raudonos.
Ant burnos ir nosies – masyvi kaukė. Ant akių – nardytojo akiniai, „akvalangas“. Visą veidą dar gaubia storo organinio stiklo antveidis iki pat krūtinės viršaus, akių už dviejų stiklų – tik įsivaizdavimas. Kažkokia lyg kepurė… Nė lopinėlio nepridengto kūno. Pagal kūno sudėjimą socialinė lytis – moteriška.
Primena Nematomą Žmogų. Jei žinotum jos istoriją, priežastis, mintis, baimes ir aplinką, galėtum parašyt net romaną. O dabar tai tiesiog faktas. Lašelis, kuriame atsispindi šių dienų pasaulio didybė, menkystė ir tragedija.
Mes visi dabar esam faktai.
