Algimantas Rusteika. Bet mūsų per mažai ir rytoj bus per vėlu

Viskas yra kitaip. Žodžiai ne išreiškia, o paslepia, ir viskas, kas tikra, yra uždengta. Ir yra, kaip nėra, –matome dūmų uždangas ir kaukes. Kvepiame salėj smilkalais, spektaklis tęsiasi ir plaikstosi vėliavos, o vaikai ant tėčių pečių žiūri dangun, kur kybot po balionais.

Neapkenčiantys panoro išsireikalauti meilės! Ir kaip drąsiai apie drąsą kalbat, bailiai! Kalčiausias garsiausiai kaltina visus jam paaukotus, o ištikimybės šaukliai pirmieji išduos ir domisi kainomis.

Išjungus kameras išsivaikštom po interjerus, nusitraukiam priplėkusius perukų plaukus, dirbtines blakstienas ir išmoktas teisingas mintis. Nusiplaukim makijažą ir išsiimkim akis, pasimerkim fiziologiniame tirpale širdis, nusisekim lytis ir išsitrinkim nusipieštus veidus.

Kai mūsų nebeliks, išjungsim šviesą. Ir štai – praeitis sugrįžta, nes niekur nebuvo išėjusi: buvome sapnas. Štai miškais žengia vyrai suģrubusiom rankom, su ištiesintais dalgiais išėję prieš patrankas už tai, kas pragerta.

Baliuose ant parketo sukasi orūs karininkai, kvatoja žavios damos, vasaros nakty tarp uodų stovi šimtai lėktuvų, kurie nepakils.Visi jie yra čia – mes, neiššausiantys nė šūvio.

Tamsoj protingi nežino nieko, kvailiai – viską, o kas galvoja, kaip galvoti, – kontroliuoja. Štai mokantieji visus pateisinti ir paaiškinti Dievą, sėdintys pirmosiose eilėse, ir jau matau, kaip balsuotų apsupti ginkluotų vyrų, kaip ryžtingai pabėgtų.

Jau žinau, ir kaip galvotų, kad viskas praeis, ir tikėtų: būsi geras – baigsis gerai. Bet niekas nesibaigia, tik tęsiasi – ir vėl veriasi pragaro vartai ir venos. Supranti, kad jie visada vieningi, o mes – pikti, vieniši ir išsižudysim dėl niekų.

Matau, kaip mūsų ateinančiojo jaunimas nepažino ir nepažins. Matau, kaip mūsų tikėjimas išblės, o atėjimas pavėluos. Ir kad viską padarys ne linkintieji ramybės, o tie, kurie ironiškai šypsosi.

Nes svarbiausia yra, ko nesako, ir stipriausi tie, kurie tyli – kada jų pakanka, ir yra metas akmenis mėtyti. Bet mūsų per mažai ir rytoj bus per vėlu. Lieka tikėjimas, viltis ir meilė, bet meilė tarp jų yra mažiausia.

Minia stovi ir tyli.

Šaltinis: http://www.tiesos.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*