Lietuvoje skaičiuojame: išparceliuoti miškai ir dykra paverstos didžiųjų miestų aikštės bei gyvenamieji rajonai…
Ir staiga, vai, politikai atsibunda: klimatas keičiasi, tarša – didžiulė. Europos Komisija skirs baudas, jei Lietuva nemažins taršos.
Medkirčio kategorijai priskirtinas liberalas, Aplinkos ministras Simonas Gentvilas moka operatyviai spręsti problemas. Be to, Lietuvoje labai paprasta bei įprasta vartojimo ribojimo klausimus užkrauti ant socialiai pažeidžiamiausiųjų pečių. Taip papildomas nesibaigiančios pandemijos ir atbėgėlių šalpos nususintas biudžetas.
Taigi, regis, rinkėjai keistoki. Jie tarsi apsimeta turį pakankamai pinigų dujų, elektros pabrangimui kompensuoti. Tačiau ar ilgai žmonės bus įgalūs dėl šių energetinių šaltinių kainos pokyčių įpirkti pabrangusius kasdienio vartojimo produktus bei pramonines prekes? Netrukus – paaiškės.
O valdžioje – iniciatyvūs idiotai. Apklausų rezultatai šaukte šaukia, kad politikais ir jų valios vykdytojais ministrais nepasitiki daugiau nei 70 proc. mūsų šalies gyventojų. Tačiau sprendžiamąją galią savo rankose sutelkusi valdančioji koalicija drąsiai dresuoja Lietuvos gyventojus susiveržti diržus.
Ties kaklais?
Visa medija aptarinėja vadinamąjį automobilių taršos mokestį. Pigesnes mašinytes vairuojantys svarsto, kiek jiems kainuos senąjį automobilį „netaršiu paversti“ skirtą sumą susimokėjus. Naujo vis tiek įpirkti negali. Kas visai nieko nesupranta, džiaugiasi, kad nebereikės automobilio registracijos mokesčiui pinigėlių pasitaupyti. Pastarasis buvo vienkartinis, o taršos nutaršinimo – kasmetinis. Ir vis kintantis…
– Ką darysim? Tariamės su seneliais, kad pasiliktume vieną automobilį. Mūsų senjorai ant rankos pirštų savo metines keliones gali suskaičiuoti: kapai, daktarai, „Akropolis“. O mes vaikus kasdien į mokyklą mieste vežame, patys į darbą vykstame, – balsu mąsto Šiaulių priemiestyje gyvenantis pažįstamas.
Ką aš manau? Nevalia vien kritikuoti. Būtina teikti siūlymų.
Taigi, vadinamojo automobilių taršos mokesčio „privalumus“ reikėtų išbandyti patiems Lietuvos savivaldybių, ministerijų, Seimo, Prezidentūros darbštuolėliams.
Kaip? Labai paprasta – tegul jie naudojasi viešuoju transportu, dviračiais arba paspirtukais. Pastaroji transporto priemonė meistriškai gebantiems „įspirti“ rinkėjams – pati tinkamiausia treniruotėms.
Tik pagalvokime, kiek teršia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ar pan. didmiesčių klerkai kasdien ratuoti maldamiesi. Ar Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen ir jos apsauginių kortežas į namus Šiauliuose elektromobiliais švilpia? Ne. Galingais parlamento „bmsais“ar kitokiais limuzinais varinėja ir vargo nemato…Be to, mūsų išrinktieji vėl bando tarnybinių – asmeninių automobilių nuomą už kanceliarines lėšas susigrąžinti.
Todėl ir kyla įtarimų, kad Kuršėnų, Žagarės, Linkuvos ar kitų provincijos miestelių gyventojai, didmiesčių ponų komfortą skambiai pavadintais mokesčiais kompensuos. Elementaru: siūlomasis faktiškai yra ne taršos, o absurdo mokestis, nuskriausiantis kukliausiai gyvenančius.
Adventas. Tačiau širdyje ramybės nėra, nes neteisybės kirminas ją graužia. Gaila, kad neišrastas prietaisas, kuris nustatytų valdžioje sėdinčiųjų sąžinės taršos lygį. Paskaičiuotume jiems padorumo mokestį, antraip visai išsitrins riba tarp telefoninių ir valdžios sukčių plėšikavimo modelių…
–-
P.S. Rašau ir savęs klausiu, kam? Dabar rinkėjams mažiausiai rūpi, kokie bus mokesčiai. Vyksta didieji svarstymai – atsistatydins Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis ar ne. Neužsiminėkim niekais. Neatsistatydins. Tik visose įmanomose viešųjų ryšių akcijose įrodinės esąs toks nepakartojamas, kad be jo diplomatinių gebėjimų Lietuva pražūtų…
Šaltinis: https://www.skrastas.lt/