Sprogus Černobylio atominės elektrinės, esančios šalia Ukrainos Pripetės miesto, branduoliniam reaktoriui, jis buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas didelis kiekis radioaktyvių medžiagų, tarp jų radioaktyvūs cezio ir jodo izotopai. Debesis, susidaręs nuo 10 dienų degusio reaktoriaus, išnešiojo įvairias radioaktyvias medžiagas didžiojoje Europos dalyje, o vėliau – šiauriniame planetos pusrutulyje. Per radioaktyvius kritulius labiausiai buvo užterštas regionas į šiaurės rytus nuo branduolinės jėgainės (dabartinėje Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje). Po avarijos pradėti padarinių likvidavimo darbai. 1986 m. lapkričio buvo pabaigtas statyti laikinasis ketvirtąjį bloką uždengęs gelžbetoninis sarkofagas. 2016 m. užbaigtas statyti naujasis sarkofagas. Jam suteikta 100 metų garantija. Per tą laiką tikimasi išmontuoti sprogusį reaktorių ir sutvarkyti teritoriją.
Avarijos metu teršalai sklido ir į Lietuvą. Kaip tyčia laikėsi geras oras, daug žmonių buvo lauke, o komunistinė valdžia iki galo melavo žmonėms, kad nieko baisaus nenutiko. Net išlindus ylai iš maišo, tragediją vistiek buvo bandoma sumenkinti. Meteorologams ir kitiems specialistams, kurie pakitusį radiacinį foną pastebėjo pirmieji, griežtai buvo liepta tylėti.
„Prisimenu labai gerai tą situaciją, kai man liepė užsičiaupti nomenklatūriniai veikėjai, iš tų rūmų, kurie stovėjo prieš Lenino paminklą, – pasakoja meteorologė Audronė Galvonaitė, tuo metu dirbusi Fizikos instituto atmosferos užterštumo tyrimų skyriuje. – Tuo metu rinkau visą meteorologinę informaciją ir stebėjau vadinamąsias atbulines pernašas – iš kur ateina oro masė. Tada susidarė labai nedėkinga situacija – Lietuva iš abiejų pusių buvo apgaubta aukšto slėgio sričių, o virš Skandinavijos tvyrojo žemo slėgio sritis. O nuo Černobylio į pajūrį slinko pernaša lyg ekspresas. Pirmoji dozė kliuvo pajūriui ir sklido Švedijos link. Jei ne ši pernaša, dar negreit būtume sužinoję apie avariją. O švedai pradėjo matuoti labai aukštas koncentracijas ir pradėjo visais kanalais skelbti aliarmą. Balandžio 27–28 d. pernaša išsiskyrė: viena jų pusantro kilometro aukštyje slinko į Skandinaviją, o kita, buvusi 3 km aukštyje, jau grįžo atgal, per Lietuvą. Susidarė labai įdomi sinoptinė situacija: abi pernašos susidūrė, ir tada radiacijos jau gavo Vilnius, taip pat ir Lietuvos rytiniai bei centriniai rajonai. Vilnius gavo didžiausią dozę balandžio 29 d. Tą dieną švytėjo Vilniaus namų balkonų geležinės konstrukcijos…“