1944-ieji: vokiečių karys smulkiai aprašė pragarą prie Raseinių

Nuotr. iš Hanso Heinco Refeldto kolekcijos.

Knygos ištrauka: pristatome leidyklos „Briedis“ naujieną – Armino Scheiderbauerio „Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m.“

Leidyklos „Briedis“ išleistoje Armino Scheiderbauerio knygoje „Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m.“ aprašomos ir kovos Lietuvoje.

Scheiderbaueris  iki pat Vokietijos karo su Sovietų Sąjunga pabaigos kovojo Rytų fronte ir pateko į sovietų nelaisvę. 1947 m. rugsėjį paleistas iš lagerio, grįžo į tėvynę Austriją, įgijo teisininko kvalifikaciją. Iki 1990 m., kol išėjo į pensiją, dirbo teisėju, vis kilo karjeros laiptais ir tapo Vienos aukščiausiojo teismo senato pirmininku.

A. Scheiderbauerio kovų kelias Rytų fronte dramatiškai vingiavo ir per Lietuvą. Jam teko laikinai apsistoti įvairiose mūsų šalies vietose – nuo Labanoro ir Alantos iki Kėdainių ir Raseinių, dalyvauti sunkiuose mūšiuose. „Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m.“ išgarsino autorių kaip itin kruopštų bei sąžiningą memuaristą. Tad ši knyga neabejotinai bus patikimas informacijos šaltinis apie Antrojo pasaulinio karo įvykius, kario kasdienybę fronte ir mūsų skaitytojams, taip pat istorikams bei etnologams.

1944 m. birželio 22 d. keturi Raudonosios armijos frontai – apie 2,5 mln. karių – pradėjo Baltarusijos puolamąją operaciją kodiniu pavadinimu „Bagrationas“. Didžiausios per visą karą Raudonosios armijos operacijos metu buvo sutriuškinta milijoninė Vermachto armijų grupė „Centras“. Raudonoji armija, beveik nesutikdama pasipriešinimo, nestabdoma veržėsi į vakarus. Tarp Vermachto armijų grupių „Šiaurė“ ir „Centras“ atsirado erdvė be vokiečių kariuomenės vėliau pavadinta „Baltijos skyle“. Šalia atsidūrė A. Scheiderbauerio  252-oji pėstininkų divizija.

* * * 

…Rugpjūčio 1 d. prižygiavome Dubysos upę. Deja, ten mums nepavyko užtrukti. Vidurdienį ją peržengėme tiltu. Tada bataliono pagrindinė dalis patraukė tolyn į vakarus. Maždaug po valandos pajudėjome ir mes. Pakeliui man švystelėjo mintis, jog traukiu namo ir kad nuo birželio 22-osios visi mes tiesioginiais ar aplinkiniais keliais, vienaip ar kitaip vis tiek artėjome prie savo namų. Paskendęs tuose apmąstymuose, žingsniavau smėlėtu keliu pažeisdamas statutą, t.y. be ryšininkų. Pakeliui sutikau majorą fon Garną, to traukimosi meto ypatingą ginklo draugą. Mūsų batalionas vis dar buvo jam pavaldus.

Pulko istorijoje apie jį parašyta: „Nuolat besikeičiančiomis bendros sumaišties aplinkybėmis pulko vadas majoras fon Garnas neturėjo galimybės įsakinėti. Daugumoje atvejų tam nebuvo laiko, nes dažniausiai divizijos štabas buvo priverstas įsakymus perteikti žodžiu. „Trauktis nedelsiant!“ – toks buvo įsakymas“.

Garnas man pasakė, jog, žiniomis iš divizijos, mums įveikti skirta kelio atkarpa Ariogala–Raseniai buvo paskutinis atsitraukimo etapas. Tai buvo viltinga naujiena. Net dabar, po keturiasdešimt trejų metų, matau, kaip žygiuojame drauge. Aš – greta savo pavyzdinio ir mylimo vado. Pasitaikė galimybė vėl jį pamatyti tik 1955 metais.

Mes žygiavome iš pietvakarių. Į Raseinius vedė du keliai, kurie, pažymėtina, tįso lygiagrečiai. Jau vidurnaktį išsidėstėme paskutinėje gynybos linijoje už kilometro į rytus nuo tų dviejų kelių ir maždaug už penkių kilometrų nuo miesto. Generolas Melceris telefonu pats man apibrėžė tą ribą. Jis vadovavosi vietovės ypatumais, bet rėmėsi generalinio štabo žemėlapiais, t. y. „nuo to ar šio upelio ar kelio vingio iki ano posūkio, iki vietos, vadinamos Nadūkiais“ ir t. t. iki sandūros su korpuso grupės likučiais kairiajame sparne.

Tačiau, būdamas jau vietoje, ignoravau griežtus įsakymo reikalavimus nenukrypti nuo man skirtos linijos nė per metrą. Jei būčiau aklai sekęs generolo nužymėjimais, tai mūsų pagrindinė gynybos linija turėjo vingiuoti žemumoje, už kurios per 500 metrų prasidėjo lėkšta įkalnė. Jei reikėtų trauktis apšaudomiems ar po atakos, mums tektų judėti įkalne į viršų, tad tik be reikalo patirtume nuostolių.

Kai apie savo ketinimus papasakojau kapitonui Šneideriui, jis dėl įsakymo nesilaikymo imtis atsakomybės pabijojo. Tik patraukė pečiais, bet konkretaus sprendimo neišsakė. Tada savarankiškai įsakiau pradėti rengti gynybos pozicijas ant kalvos už 50 metrų nuo miško aikštelės. Tad prireikus galėtume pasislėpti miške. Kai po keleto valandų generolas vėl paskambino, Šneideris nepanoro imtis atsakomybės ir prie lauko telefono teko prieiti man.

Vildamasis, kad jis iš gretimo dalinio nesužinojo, kur būtent vingiuoja gynybos linija, ėmiau tiesiog drąsiai meluoti. Aš apibūdinau gynybos liniją taip, kaip ją įsivaizdavau, jei būčiau ją rengęs pagal įsakymo reikalavimus. Po mano pranešimo paaiškėjo, jog priešo pėstininkai jau nedidelėmis grupėmis ėmė skverbtis prie mūsų pozicijų, o netrukus mus pradėjo apšaudyti artilerija. Matėme, kaip dviem keliais priešo tankai T-34 be kliūčių slenka priekin. Juos pavyko sustabdyti tik miesto pakraštyje, kur mašinos susidūrė su prieštankine užtvara.

Maždaug vidurdienį įžengėme į Raseinių miestą. Seniausias jo statinys buvo didžiulis senas moterų vienuolynas. Aišku, labai norėjau pasižvalgyti viduje, pamatyti viršininkę, taip sakant, sužinoti šį tą apie vienuolių gyvenimą. Tačiau tik priėjau prie maisto išdavimo langelio ir mandagiai paprašiau kiaušinienės.

Kiek luktelėjusi jauna moteris, ne vienuolė, kyštelėjo man pro angą lėkštę, kurioje gulėjo tik vienas mažytis kiaušinis. Ji žvelgė į mane taip, tarsi būčiau maldavęs kasdieninės vargšams skirtos sriubos porcijos. Jai ir vienuolei, kuri vadovavo virtuvei, matant, Valteriui liepiau suvalgyti tą kiaušinį ir joms pasakiau, jog verčiau tegul savo atsargas pasaugo rusams, kurie tikriausiai jų šventenybėms pareikš tikrąją pagarbą.

Pateikiu divizijos istorijos Raseiniams skirtą ištrauką:

„Priešo tankai įsiveržė į Raseinius. 252-ajai divizijai kontratakavus, priešas buvo išmuštas iš miesto. Rugpjūčio 9 d., nors buvo pasitelkta 7-oji tankų divizija ir kovinė grupė „Vertern“, iš Raseinių vėl pasitraukėme. Tačiau priešas, tenkindamasis pasiektu laimėjimu, toliau nesiveržė. Kalvelėje ir miesto pakraščiuose buvo išdėstyta: atskiras fuzilierų batalionas, 7-asis grenadierių pulkas, 472-asis grenadierių pulkas, artilerijos pulkas, prieštankinis divizionas ir pionierių batalionas. Rugpjūčio 15 d. pasitelkdami visas turimas mūsų divizijos pajėgas, pavyzdingai sąveikaudami su 7-ąja divizija, atsiėmėme Raseinių miestą ir ankstesnes pozicijas. Sunkiuose mūšiuose, kurie truko keletą dienų, šias pozicijas apgynėme.

Be jau minėtų dalinių, mūšiuose 252-osios divizijos ruože taip pat dalyvavo žvalgybos batalionas, SS 500-asis desantininkų batalionas, dvi šturmo pabūklų brigados, armijai pavaldūs artilerijos daliniai ir keletas 88 milimetrų savaeigių pabūklų. Rugpjūčio 15 d. divizija buvo paminėta vermachto vyriausiosios vadovybės suvestinėje. Liepą ir rugpjūtį prieš armijos 9-ąjį korpusą, taigi ir prieš 252-ąją pėstininkų diviziją priešas metė 5-osios gvardijos tankų armijos 3-iąjį gvardijos tankų korpusą ir 29-ąjį tankų korpusą.

Šiuose įnirtinguose mūšiuose priešo pajėgos buvo išsekintos. Lietuvos gyventojai buvo nusiteikę geranoriškai ir pasirengę pagelbėti kariuomenei. Įsitvirtinus iš priešo atsikovotose pozicijose, prasidėjo dalinių performavimas ir vadovaujančiojo personalo papildymas.

Tuo pačiu metu į diviziją grįžo 461-ojo grenadierių pulko, 472-ojo pulko 3-iojo bataliono likučiai, artilerijos divizionas ir 2-oji pionierių kuopa. Su atvykusiu papildymu grįžo pasveikęs po sužeidimo pulkininkas Dornas, kuris ėmė vadovauti 7-ajam grenadierių pulkui. Majoras fon Garnas pradėjo vadovauti 461-ajam grenadierių pulkui. 472-ajam grenadierių pulkui vadovavo majoras Hercogas. Taigi junginys suformuotas naujai. Paėmus iš užnugario dalinių ir įstaigų transporto priemones, taip pat dėl sutrumpėjusių komunikacijų ir sumažėjus transporto apkrovai, apskritai junginys tapo paslankesnis“.

Rugpjūčio 5 d. mesdami į kovą dideles pėstininkų ir tankų pajėgas rusai užėmė pusę miesto, įskaitant iš toli matomą „Rytinę“ kalvą, ant kurios buvo ligoninė ir moterų vienuolynas. Priešas taip pat užėmė prie miesto besišliejančią žemumą ir už jos kylančią kalvą. Iš savo vadavietės galėjau matyti priešo tankų, riedančių per žemumą ir artėjančių prie mūsų pozicijų, ataką.

Tankai greit artinosi prie mūsų artilerijos pabūklų pozicijų. Gerai užmaskuotos haubicos jų tykojo krūmuose. Pro namo langą mačiau, kaip artileristai sunaikino septynis tankus. Jie šaudė tiesioginiu taikymu sviediniais su smūginio aktyvinimo sprogdikliais. Paskutinysis tankas buvo priartėjęs prie jų per 50 metrų.

Mano bataliono štabui, taigi ir man, vėl pasisekė. Iš pradžių batalionas buvo rezerve. Vėliau pradėta nuo jo atskirti vieną kuopą po kitos ir priskirti kitiems daliniams. Savo kovinio ruožo mes neturėjome, tad mano darbas buvo kiek galima greičiau perteikti įsakymus dėl padalinių priskyrimo kitiems batalionams ir prižiūrėti jų vykdymo procesą.

Tuo metu miestas buvo smarkiai apšaudomas. Apie tankų atakos žemumoje atmušimą nedelsdamas pranešiau majorui fon Garnui. Jo vadavietė buvo viename miesto name, iš kurio ta vieta nebuvo matoma. O mes išsidėstėme miesto vakariniame pakraštyje, vienaukščiame name, kuris stūksojo medžio apdorojimo gamyklos teritorijoje.

Gamyklos vartai buvo uždaryti, gyventojai ir darbininkai dingo. Name buvo įrengta rūkykla, kurioje eilėmis kabojo dideli gabalai bekonienos. Šeimų galvos nepraleido tos progos ir, skubiai išsidaliję laimikį, rengė namiškiams skirtus siuntinius.

Mano draugas Helmutas Kristenas drauge su savo artileristais įsikūrė nedideliame ūkyje į pietus nuo mūsų. Dieną užsukau pas jį. Lazdyno krūmo pavėsyje išgėrėme iš kariuomenės sandėlio gauto burgundiškojo vyno butelį. Jo mažasis šunelis tupėjo nuleidęs galvą. Buvo aiškiai matyti, kad serga. Po keleto dienų jis nugaišo nuo maro. Nepadėjo nei kruopšti globa, nei kariuomenės veterinaro pagalba.

Mūsų vadavietė gamyklos teritorijoje buvo anaiptol nesaugi. Šalimais vis sproginėjo sviediniai. Kai aštuoni tankų pabūklų sviediniai pralėkė kiaurai sienas virš mūsų galvų, perkėlėme vadavietę per tris šimtus metrų į vakarus, į mažą pakelės namelį. Tuo metu gavome papildymą – apie šimtą žmonių. Tai buvo visai jauni vaikinai. Vos juos pradėjus skirstyti į bataliono padalinius, rusai paleido keletą sviedinių į kelią priešais namą. Tie vaikinai taip persigando, kad daugelis net nesusivokė pasislėpti. Trejetas buvo nukauti vietoje, dar du – sužeisti skeveldrų. Kiti ilgai negalėjo atsitokėti nuo išgyvento sukrėtimo.

Naktį rusai, matyt, iš lėtųjų biplanų išmėtė virš mūsų pozicijų agitacinių lapelių. Vieną iš jų pakeliui į pulko vadavietę pakėliau. Joje rašyta, kad, pereinant jų pusėn, garantuojamas saugumas ir informuojama apie liepos 20-osios įvykius.

„Hitleris budeliui Himleriui įsakė negailestingai susidoroti su vokiečių generolais ir karininkais, kurie jam pasipriešino. Hitleris nušalina prityrusius generolus ir pakeičia juos nevėkšlomis sukčiais ir avantiūristais iš SS. Traukitės iš fronto, grįžkite į Vokietiją ir įsijunkite į kovą su Hitleriu bei jo kraugeriška klika“. Bet situacija nebuvo tokia paprasta, kaip aiškinta atsišaukime. Niekas iš mūsų nemanė, jog visa esmė yra tik „Hitlerio klikos“ gelbėjimas.

Rugpjūčio 14 d. prasidėjo kontrataka, kurioje dalyvavo 7-asis grenadierių pulkas, remiamas bataliono „Tigrų“ ir „Panterų“, dviejų reaktyvinių minosvaidžių pulkų ir dviejų armijai priklausančių artilerijos dalinių. Pulkininkas Dornas vėl tapo vadu.

Jo adjutantas buvo kapitonas Nikolajis, mano draugas, su kuriuo drauge laukiau, kada būsime pasiųsti į frontą. Fon Garnas, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, tapo tankų divizijos, kuri tuo metu smogė kontrsmūgį prie Šiaulių, grenadierių pulko vadu. Man buvo gaila, kad jis negalėjo vadovauti atakuojant Raseinius. Tai būtų buvę derama jo karjeros einant 7-ojo grenadierių pulko vado pareigas pabaiga.

Naktį prieš ataką paramos daliniai buvo priartinti prie priešakinių linijų. „Tigrai“ ir „Panteros“ susitelkė už namų bei griuvėsių už pagrindinės gynybos linijos. Reikia pasakyti, kad mano pasitikėjimas šių puikių tankų kovinėmis savybėmis gerokai susvyravo, kai pamačiau, kad jų įgulos sudarytos iš labai jaunų žmonių. Maži liesi vaikinai vaikų veidais toje maišalynėje atrodė sutrikę. Jie dar nesusitupėjo, nesuaugo su savo mašinomis, patrankomis ir vienas su kitu. Bent jau tokį įspūdį jie padarė mūsų seniems draugams – 232-osios šturmo artilerijos brigados kariams.

Ataka prasidėjo pagal planą ir baigėsi sėkmingai. Rusai, patyrę didelių nuostolių, buvo išmušti iš miesto. Tačiau vienuolyno paimti nepavyko. Dvidešimt trejų metų kapitonas Alersas iš fuzilierų bataliono drauge su keletu žmonių įstengė prasiveržti į vienuolyno bažnyčią, bet į juos pradėta smarkiai šaudyti nuo altoriaus pusės ir vaikinai buvo priversti trauktis. Saugomi tvirtų vienuolyno sienų jo kieme stovėjo keletas tankų T-34. Bet vis tiek jie buvo atkirsti ir apsupti.

Rugpjūčio 15 d. buvo atgabenta perbėgėlių. Tai daugiausia pagyvenę žmonės, patekę į frontą iš Černovcų ir Bukovinos – 1940 m. rusų aneksuotų žemių. Visi jie, tarnaudami Austrijos kariuomenėje, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Man ta žinia atrodė savaime stulbinama.

Situacija pasikeitė ir mes vėl perkėlėme vadavietę į priekį. Dabar ją įkurdinome pagal bauhauzo stilių pastatytoje šiuolaikiškoje viloje, kuri neįprastai kontrastavo su gretimais mediniais namais. Kadangi rusai toliau apšaudė miestą, mes sulindome į rūsį. Taigi teko keletą dienų gulinėti ant vienos iš metalinių lovų, kurių prisinešėme į rūsį iš namo. Visi pulkui priklausantys daliniai buvo nuosekliai prijungti prie telefono linijos, tad mano aparatas zirzė be pertraukos. Norint nepraleisti kvietimo, reikėjo skaičiuoti skambučius. Bet tuo pačiu metu galėjai klausytis visų pokalbių ir žinoti, kokia yra bendra situacija. Aš sėdėjau, tiksliau gulėjau prie telefono, o tuo metu kapitonas Šneideris miegojo ar lauke mankštino kojas.

Man visai nepavykdavo pamiegoti, net naktį riogsojau pridėjęs ausį prie ragelio klausydamasis visko, apie ką kalbama linijoje. Susiklosčius katastrofiškoms aplinkybėms, į „Centro“ grupę skubiai pasiųstas mokomasis žvalgybos batalionas, kuris normaliu metu buvo dislokuotas Krampnice šalia Potsdamo, greta tankų kariuomenės ginkluotės mokyklos. Jis buvo permestas prie Raseinių ir priskirtas „paprastam“ 7-ajam grenadierių pulkui.

Žvalgybos bataliono vadas majoras grafas Krokovas dažnai kalbėjosi su SS hauptšturmfiureriu Miliumi, kuris buvo išdidus žmogus, griežtu balsu. Tačiau grafas Krokovas, kaip ir derėjo prūsų aristokratui, visiškai nepakartojamai kalbėjo vien pro nosį. Jie vienas kitą guodė, tikindami save, jog tokiame mėšle jau seniai nėra buvę.

Milius buvo dalinio, kuris taip pat priskirtas 7-ajam pulkui, vadas. SS 500-asis atskiras buvo surinktas iš žmonių, kurie „visi kažką pridirbo“. Siekdami ištirti bataliono ruožą mes – kapitonas Šneideris ir aš – pusę dienos praleidome jo pozicijose. Tai buvo pati pražūtingiausia vieta karštajame taške prie Raseinių. Ten nebuvo jokių natūralių priedangų. Iš sparno, iš kitos žemumos pusės, priešo prieštankiniai pabūklai šaudė į visa, kas tik tranšėjose pajudėdavo.

Bataliono karinis personalas patyrė nuostolių. Šio dalinio karininkai ir kareiviai, kuriuos mačiau palei vadavietę, buvo puikūs žmonių giminės pavyzdžiai, tipiškas SS elitas. Net pagalvojau, jog tikriausiai taip turėjo atrodyti Geizericho vandalai ar karaliaus Teodoriko ostgotai, kai jie stovėjo prie Vezuvijaus.

Aš su Šneideriu ketinome jau pasišalinti, bet tada pasirodė pulkininkas Dornas, kuris šiltai pasisveikino su manimi, kaip su vieninteliu jam pažįstamu žmogumi. Vilkėjo baltu kiteliu ir atrodė ramus, pailsėjęs. Buvo matyti, kad vos tik grįžęs iš atostogų po sužeidimo. Jo pasisveikinimą nutraukė medicinos tarnybos karininkas. Tokių karininkų SS batalionuose buvo po dvejetą, priešingai, nei kariuomenės daliniuose, kurie turėjo po vieną mediką.

Gydytojas pranešė savo vadui, kad vienas jaunesnysis šarfiureris, panaudodamas „pancerfaustą“, dėl neatsargumo liko be rankos. Įkaitusių dujų srovė, pasakė jis, nuplėšė ranką ir akimirksniu užspaudė kraujagysles. Žmogus neparkrito ir neprarado proto, pats nuėjo į tvarstomąjį punktą, prispaudęs prie kūno numuštą galūnę sveikąja ranka!

* * *

Arminas Scheiderbaueris. Mano jaunystės nuotykiai, arba vokiečių pėstininkas Rusijoje 1941–1947 m. Iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Leščinskas – Vilnius: Briedis [2015]. – 272 p.: iliustr.

Šaltinis: http://www.lrytas.lt

One thought on “1944-ieji: vokiečių karys smulkiai aprašė pragarą prie Raseinių

Comments are closed.